Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Biografija ==

=== Kilmė ===

A. Mickevičius kilęs iš senos lietuviškos [[Bajorai (luomas)|bajorų]] Rimvydžių – Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – [[Rodūnė]]s apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save [[Lietuviai|lietuvių]] bajorais.

 

=== Jaunystė ===

 

==== Kaune ====

[[1819 m.|1819]] m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą.

Į 4 000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė|Rotušės]] aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.

 

Šalti [[viduramžiai|viduramžiški]] skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunasis mokytojas apibūdino taip:

 

==== Vilniuje ====

1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau [[Caras|caro]] valdžia susekė Filomatų ir [[Filaretai|Filaretų]] (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. [[spalio 23]] d. suimtas ir A. Mickevičius. 6 mėnesius buvo kalinamas Vilniaus [[Bazilijonai|Bazilijonų]] vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą [[1824 m.|1824]] m. [[balandžio 21]] d. išleistas iš kalėjimo.

 

==== Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje ====

1824 m. [[spalio 25]] d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui buvo artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti [[baudžiava|baudžiavą]].

 

 

==== Romoje, Paryžiuje ====

Artimi bičiuliai poetui [[1829 m.|1829]] m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie [[1830 m.|1830]] m. sukilimą Lietuvoje ir [[Lenkija|Lenkijoje]]. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai [[1831 m.|1831]] m. atvyko prie Lenkijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.

 

[[1890 m.|1890]] m. palaikai buvo pervežti į [[Krokuva|Krokuvą]] ir ten iškilmingai palaidoti [[Vavelio]] katedroje (Lenkijoje).

 

Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė [[tauta|tautos]] ir [[asmenybė]]s teisę į [[laisvė|laisvę]], protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas ({{la|gente lithuanus, natione polonus}}).