Tonika: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Trigarsio, kaip konstruktyviojo harmonijos pagrindo, reikšmė išryškėjo XVI a. ir buvo estetiškai svarbi [[baroko muzika|baroko]], [[rokokas|rokoko]], [[klasicizmas|klasicizm]] ir [[romantizmas|romantizmo]] epochose. Romantizmo epochos pabaigoje tonikos reikšmė ėmė menkti (dėl tolydžio sudėtingėjančios harmonijos; tai ypač akivaizu vėlyvojoje Richardo Vagnerio, kūryboje), o XX a. pradžioje, jai galutinai sunykus, atsirado atonalioji muzika (jos atstovai - [[Arnoldas Šionbergas]], Albanas [[Bergas]], Antonas [[Webernas]] ir kt.). Tonikos (ir aiškios tonacijos) buvimas kūrinyje ar melodijoje yra vadinamas '''tonalumu''', o jos nebuvimas (sąmoningas vengimas) - '''atonalumu'''.