12:17, 20 liepos 2010 versija taisyti Eirimas (aptarimas \| indėlis) 1 111 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		12:19, 20 liepos 2010 versija taisyti anuliuoti Eirimas (aptarimas \| indėlis) 1 111 keitimai Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 3: Tonika (arba tonikos funkcija) vadinamas ir nuo pagrindinio mažorinės ar minorinės dermės garso sudarytas [[trigarsis]] (kvintakordas), svarbiausias iš trijų mažorinės ar minorinės [[[dermė]]s [[akordas\|akordų]]. Tonika kartu su kitais dviem svarbiais akordais - [[subdominantė\|subdominante]] (4-uoju dermės laipsniu) ir [[dominantė\|dominante]] (5-uoju dermės laipsniu) sukuria harmoninius-funkcinius santykius (šiuodvi funkcijos susijusios su tonkika kvintos-kvartos intervaliniais santykiais). Muzikos kūrinio dramaturgijoje, tiesiogiai susijusioje su jo forma, tonika išreiškia pastovumo, pusiausvyros, ramybės būseną. Nuo tonikos pradedamas ir ja užaigiamas kūrinio [[harmonija\|harmonijos]] plėtojimas. kuo jis intensyvesnis, tuo labiau laukiama harmoninio sprendimo, atoslūgio. Kūrinio (ar jo dalies) pabaigoje sugrįžusi tonika sukuria harmoningą pusiausvyrą. Tonikos pasikeitimas kūrinyje ar jo epizode yra vadinamas [[moduliacija]]. .Trigarsio, kaip konstruktyviojo harmonijos pagrindo, reikšmė išryškėjo XVI a. ir buvo estetiškai svarbi [[baroko muzika\|baroko]], [[rokokas\|rokoko]], [[klasicizmas\|klasicizm]] ir [[romantizmas\|romantizmo]] epochose. Romantizmo epochos pabaigoje tonikos reikšmė ėmė menkti (dėl tolydžio sudėtingėjančios harmonijos; tai ypač akivaizu vėlyvojoje Richardo Vagnerio, kūryboje), o XX a. pradžioje, jai galutinai sunykus, atsirado atonalioji muzika (jos atstovai - [[Arnoldas Šėnbergas]], [[Albanas Bergas]], [[Antonas Webernas]] ir kt.). Tonikos (ir aiškios tonacijos) buvimas kūrinyje ar melodijoje yra vadinamas '''tonalumu''', o jos nebuvimas (sąmoningas vengimas) - '''atonalumu'''.

Tonika: Skirtumas tarp puslapio versijų