Juozas Aputis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1960]] m. [[VU|Vilniaus universitete]] baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. [[1959]]-[[1969]] m. dirbo "Literatūros ir meno", [[1969]]-[[1977]] m. "Girių", [[1980]]-[[1990]] m. "Pergalės", [[1991]]-[[2001]] m. "Metų" redakcijose. [[1990]]-[[1991]] m. "Pergalės", [[1991]]-[[1994]] m. "Metų" vyriausiuoju redaktoriumi, [[1995]]-[[2001]] m. "Metų" prozos skyriaus vedėju. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Pergalė" ([[1980]]-[[1990]] m.), "Metai" (nuo [[1991]] m.) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo [[1990]] m.) narys, LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo [[1998]] m.) narys. Nuo [[1967]] m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Su J. Apučio vardu yra siejamas [[Novelė|novelės]] atgimimas tarybiniais metais (7-8 deš.). Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, [[Gimtinė|gimtinės]] ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - [[Apysaka|apysakose]] ir [[Romanas|romane]] "Smėlynuose sustoti negalima.." Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka "Skruzdėlynas Prūsijoje" (parašyta [[1971]], išspausdinta [[1989]] m.). Šioje apysakoje autorius pasitelkia sąlyginę (alegorinę, simbolinę, metaforinę) formą, itin sustiprina racionalumo ir iracionalumo sandūroje atsirandančius istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus.