Lietuvių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: yi:ליטוויש |
→Istorija: svarbu pamineti "žinomi" |
||
Eilutė 30:
Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindas remiasi vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarme, išlaikiusia senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.
Seniausieji žinomi lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas – anoniminis [[poteriai|poterių]] tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi [[Dzūkija|dzūkų]] tarme ir veikiausiai yra [[nuorašas]] iš dar ankstesnio [[originalas|originalo]]. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų [[rankraštis|rankraštinių]] tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, kadangi 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs [[Jogaila]]).
[[Vaizdas:Lithuanian language in European language map 1741.jpg|thumb|181 px|Lietuvių kalba Europos kalbų žemėlapyje ([[1741]])]]
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra [[Martynas Mažvydas|Martyno Mažvydo]] 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas [[Kaliningradas|Karaliaučiuje]]. Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „[[Martyno Mažvydo katekizmas|Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti]]“, kuriame pateiktas lietuviškas [[raidynas]] ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (''balsinė'' „balsė„, ''sąbalsinė'' „priebalsė“ ir kt.). Su M. Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių [[literatūrinė kalba]], reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.
| |||