Martin Heidegger: Skirtumas tarp puslapio versijų

| parašas =

| pastabos =

}}

'''Martinas Haidegeris''' ({{vok|Martin Heidegger}}, g. [[1889]] m. [[rugsėjo 26]] d. – [[1976]] m. [[gegužės 26]] d.) – vokiečių [[filosofas]]-[[Egzistencializmas|egzistencialistas]], [[Hermeneutika|hermeneutikos]] teoretikas, vienas reikšmingiausių [[XX amžius|XX a.]] mąstytojų.

 

== Biografija ==

===Jaunystė===

Martynas Heideggeris gimė 1889 m. rugsėjo mėn. 26 d. [[Vokietija|Vokietijoje]], Meskirche, Badeno-Viurtenbergo žemėje. Lankė gimnaziją Konstancoje, Fribūre. M. Heideggerio šeima dėl nepritekliaus negalėjo leisti jam studijuoti universitete, todėl jis pradėjo lankyti Jezuitų seminariją, iš kurios buvo pašalintas dėl paskaitų nelankymo susisirgus rimta širdies liga.

M. Heideggeris vedė Elfriede Petri 1917 m. kovo 21 d. Jų pirmas sūnus Jörgas gimė 1919 m.

 

===Profesoriavimas===

1922 - 1928 m. paskirtas Marburgo universiteto profesoriumi, kuriame dėstė ir žavėjo visus neįtikėtinu talentu. Tuo pačiu metu mąstytojas rengė pirmąją savo knygą (daugelis jo publikacijų paremtos paskaitų medžiaga). 1927 m., paskatintas universiteto dekano, jis skubotai, galutinai neužbaigęs, atidavė savo rankraštį publikavimui, pavadindamas „Būtis ir laikas“.

1928 – 1944 m. Heideggeris dėstė Freiburgo universitete, 1933 m. tapo rektoriumi, trumpą laiką priklausė nacių partijai (1944 m. buvo pašauktas į atsargos kariuomenę), 1934 m. rektoriaus pareigybių atsisakė.

 

== Filosofija ==

===Būties esmė===

M. Heideggerio filosofija yra vadinama klausimų filosofija. Anot Heideggerio aptarinėjamas klausimas, kurį pateikia filosofija yra apie „būties esmę“, tačiau ne apie „esaties esmę“. Kitus mąstytojus kaltina „būties užmarštimi“ ir bando rasti skirtumus tarp būties ir būtinybės.

 

===Rūpestis===

Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, - tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms.

 

* ([[1929]]) ''Kantas ir metafizikos problema'' ({{vok|Kant und das Problem der Metaphysik}})

* ([[1929]]) ''Apie pagrindų esmę'' ({{vok|Vom Wesen des Grundes}})

 

* Wladyslaw Tatarkiewicz „Filosofijos istorija“ (III) (2003);

* Samuel Enoch Stumpf „Philosophy: history and problems“ (1989);