19:54, 2 balandžio 2006 versija taisyti Lang-Bot-as (aptarimas \| indėlis) 106 625 keitimai S Botas: Automatinis teksto keitimas (- 07]] + 7]]) ← Prieš tai darytas keitimas		00:25, 27 gegužės 2006 versija taisyti anuliuoti Creative (aptarimas \| indėlis) Administratoriai 23 692 keitimai Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: [[Image:PLCH-PERELŠTEINAS HERMANAS.jpg\|thumb\|right\|200px\|Hermanas Perelšteinas]] '''Hermanas Perelšteinas''' ([[1923]] m. [[birželio 7]] d. [[~~Kaliningradas~~Karaliaučius\|Karaliaučiuje]]~~, Vokietija~~ - [[1998]] m. [[sausio 11]] d. [[Niujorkas\|~~New Yorke~~Niujorke]], [[JAV]]), – choro dirigentas ir pedagogas. == Biografija == Tėvas [[Kijevas\|Kijeve]] ir [[Berlynas\|Berlyne]] studijavo [[ekonomika\|ekonomiką]], mėgo muzikuoti ir dainuoti, o motina [[Varšuva\|Varšuvoje]] studijavo [[biologija\|biologiją]]. Hermanas iš mažens pasižymėjo nepaprastais muzikiniais gabumais ir buvo priskiriamas prie vunderkindų. Pedagogė I. Volbertienė šešerių metų berniuką pradėjo mokyti skambinti fortepijonu. [[1932]] - [[1940]] Hermanas mokėsi Kauno vokiečių ir žydų gimnazijoje dėstomąja lietuvių kalba ir kartu nuo [[1936]] lankė Kauno konservatoriją, kur fortepijono studijas tęsė pas prof. E. Laumenskienę ir pedagogę T. Giršovičienę. Vaikystėje mėgo skaityti knygas, žavėjosi solistais K. Petrausku ir F. Šaliapinu bei Vienos berniukų choru (girdėjo koncertuojantį [[Kaunas\|Kaune]]). [[1941]] vasarą su šeima bolševikai jį ištrėmė į Sibirą, kur teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, kęsti alkį ir šaltį. [[1932]] - [[1940]] m. Hermanas mokėsi [[Kaunas\|Kauno]] vokiečių ir žydų gimnazijoje dėstomąja [[lietuvių kalba]] ir kartu nuo [[1936]] m. lankė [[Kauno konservatorija\|Kauno konservatoriją]], kur fortepijono studijas tęsė pas prof. E. Laumenskienę ir pedagogę T. Giršovičienę. Vaikystėje mėgo skaityti knygas, žavėjosi solistais K. Petrausku ir F. Šaliapinu bei [[Viena\|Vienos]] berniukų choru (girdėjo koncertuojantį Kaune). [[1941]] m. vasarą su šeima [[bolševikai]] jį ištrėmė į [[Sibiras\|Sibirą]], kur teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, kęsti alkį ir šaltį. Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai sugebėjimai ir troškimas mokytis ir mokyti kitus. Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai sugebėjimai ir troškimas mokytis ir mokyti kitus. [[1954]] su pagyrimu baigė Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. [[1954]] - [[1956]] Sverdlovsko muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike. Grįžęs į Lietuvą, [[1956]] - [[1960]] Valstybinėje konservatorijoje [[Vilnius\|Vilniuje]] dirbo koncertmeisteriu ir kartu mokėsi - [[1959]] su pagyrimu baigė minėtos mokslo įstaigos neakivaizdinio skyriaus doc. [[Klemensas Griauzdė\|K. Griauzdės]] choro dirigavimo klasę. [[1960]] - [[1964]] dėstė dirigavimą Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje, o nuo [[1964]] iki [[1979]] buvo [[Lietuvos Muzikos Akademija\|Lietuvos valstybinės konservatorijos]] Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas. „Ąžuoliuke" ir aukštosiose mokyklose išugdė būrį talentingų jaunųjų choro dirigentų.▼ [[1954]] m. su pagyrimu baigė [[Jakutskas\|Jakutsko]] pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. 1954 - [[1956]] m. [[Sverdlovskas\|Sverdlovsko]] muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike. H. Perelšteinas [[1959]] rudenį [[Vilnius\|Vilniuje]] suorganizavo berniukų chorą, kurį per kelis dešimtmečius išaugino į pavyzdingą vaikų ir jaunuolių choro studiją „Ąžuoliukas". Be daugelio dainų, su berniukais ir jaunuoliais parengė ir sudėtingų kūrinių: G. Pergolesi „Stabat Mater", [[Johanas Sebastianas Bachas\|J. S. Bacho]] kantatą „Magnificat", B. Britteno „Kalėdinių giesmių apeigos" ir „Missa brevis", H. Purcello operą „Didona ir Enėjas", [[Jozefas Haidnas\|J. Haydno]] oratoriją „Metų laikai", G. Faurė „Requiem", [[Georgas Frydrichas Hendelis\|G. F. Händelio]] oratoriją „Judas Makabėjus", L. Cherubini „Requiem", M. Duruflė „Requiem", [[Eduardas Balsys\|E. Balsio]] oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio", [[Sergejus Rachmaninovas\|S. Rachmaninovo]] kantatą „Pavasaris", D. Kabalevskio „Requiem" ir kt. Su „Ąžuoliuku" dalyvavo pasaulinėse konferencijose ISME [[Maskva\|Maskvoje]] vaikų muzikinio ugdymo klausimais, koncertavo [[Latvija\|Latvijoje]], [[Estija\|Estijoje]], [[Rusija\|Rusijoje]], [[Baltarusija\|Baltarusijoje]], [[Lenkija\|Lenkijoje]], [[Čekoslovakija\|Čekoslovakijoje]], [[Vokietija\|Vokietijoje]], [[Vengrija\|Vengrijoje]], įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose pelnė daug pirmųjų vietų ir įvairių apdovanojimų. „Ąžuoliuko" pavyzdžiu berniukų chorų atsirado ir kituose Lietuvos miestuose.▼ ▲Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai sugebėjimai ir troškimas mokytis ir mokyti kitus. [[1954]] su pagyrimu baigė Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. [[1954]] - [[1956]] Sverdlovsko muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike. Grįžęs į Lietuvą, [[1956]] - [[1960]] m. Valstybinėje konservatorijoje [[Vilnius\|Vilniuje]] dirbo koncertmeisteriu ir kartu mokėsi - [[1959]] m. su pagyrimu baigė minėtos mokslo įstaigos neakivaizdinio skyriaus doc. [[Klemensas Griauzdė\|K.Klemenso Griauzdės]] choro dirigavimo klasę. [[1960]] - [[1964]] m. dėstė dirigavimą [[VPI\|Vilniaus pedagoginio instituto]] Muzikos katedroje, o nuo [[1964]] iki [[1979]] m. buvo [[Lietuvos ~~Muzikos~~valstybinė ~~Akademija~~konservatorija\|Lietuvos valstybinės konservatorijos]] Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas. ~~„Ąžuoliuke"~~„Ąžuoliuke“ ir aukštosiose mokyklose išugdė būrį talentingų jaunųjų choro dirigentų. ==Visuomeninė veikla==▼ ▲~~H. Perelšteinas~~ [[1959]] m. rudenį ~~[[Vilnius\|~~Vilniuje]] suorganizavo berniukų chorą, kurį per kelis dešimtmečius išaugino į pavyzdingą vaikų ir jaunuolių choro studiją „Ąžuoliukas". Be daugelio dainų, su berniukais ir jaunuoliais parengė ir sudėtingų kūrinių: G. Pergolesi „Stabat Mater", [[Johanas Sebastianas Bachas\|J. S. Bacho]] kantatą „Magnificat", B. Britteno „Kalėdinių giesmių apeigos" ir „Missa brevis", H. Purcello operą „Didona ir Enėjas", [[Jozefas Haidnas\|J. Haydno]] oratoriją „Metų laikai", G. Faurė „Requiem", [[Georgas Frydrichas Hendelis\|G. F. Händelio]] oratoriją „Judas Makabėjus", L. Cherubini „Requiem", M. Duruflė „Requiem", [[Eduardas Balsys\|E. Balsio]] oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio", [[Sergejus Rachmaninovas\|S. Rachmaninovo]] kantatą „Pavasaris", D. Kabalevskio „Requiem" ir kt. Su „Ąžuoliuku" dalyvavo pasaulinėse konferencijose ISME [[Maskva\|Maskvoje]] vaikų muzikinio ugdymo klausimais, koncertavo [[Latvija\|Latvijoje]], [[Estija\|Estijoje]], [[Rusija\|Rusijoje]], [[Baltarusija\|Baltarusijoje]], [[Lenkija\|Lenkijoje]], [[Čekoslovakija\|Čekoslovakijoje]], [[Vokietija\|Vokietijoje]], [[Vengrija\|Vengrijoje]], įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose pelnė daug pirmųjų vietų ir įvairių apdovanojimų. „Ąžuoliuko" pavyzdžiu berniukų chorų atsirado ir kituose Lietuvos miestuose. Nuo [[1960]] Vilniaus miesto dainų švenčių dirigentas, [[1963]], [[1964]], [[1965]], [[1969]], [[1970]], [[1975]], [[1977]], [[1978]] Lietuvos respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių dirigentas. Ne kartą dirigavo Rygos, Talino, Klaipėdos ir Vilniaus berniukų chorų sąskrydžiuose, buvo Lietuvos vaikų chorų vyr. konsultantas, vaikų chorų konkursų žiuri pirmininkas ir narys, repertuarinės ir meninės komisijos narys, parašė metodinių darbų, muzikos klausimais paskelbė straipsnių ir chorų koncertų recenzijų. [[1965]] jam buvo suteiktas nusipelniusio artisto, o [[1974]] nusipelniusio meno veikėjo garbės vardai.▼ Su „Ąžuoliuku" dalyvavo pasaulinėse konferencijose ISME [[Maskva\|Maskvoje]] vaikų muzikinio ugdymo klausimais, koncertavo [[Latvija\|Latvijoje]], [[Estija\|Estijoje]], [[Rusija\|Rusijoje]], [[Baltarusija\|Baltarusijoje]], [[Lenkija\|Lenkijoje]], [[Čekoslovakija\|Čekoslovakijoje]], [[Vokietija\|Vokietijoje]], [[Vengrija\|Vengrijoje]], įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose pelnė daug pirmųjų vietų ir įvairių apdovanojimų. „Ąžuoliuko“ pavyzdžiu berniukų chorų atsirado ir kituose Lietuvos miestuose. [[1979]] m. [[spalio 7]] d. išvyko į JAV - [[Niujorkas\|New Yorką]], kur apie 12 metų dirbo įvairiose mokyklose - dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką. Dirbdamas privačioje žydų mokykloje (su neįgaliaisiais vaikais), subūrė nedidelį chorą. Vėliau keliuose universitetuose dėstė fortepijoną, vokalą, choro ansamblių discipliną, muzikos teoriją (buvo rengiami kantonai). Prie New Yorko muzikos mokyklos buvo subūręs nedidelį berniukų chorą, su kuriuo dalyvavo chorų festivalyje Meksikoje. [[1984]] užkluptas sunkios ligos, berniukų chorą paliko, o mokykloje dar dirbo iki [[1992]] metų. Buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. [[Vilnius\|Vilniuje]] ir [[Kaunas\|Kaune]] lankėsi [[1990]], [[1994]] ir [[1996]] - išrinktas pirmuoju [[Lietuvos muzikos akademija\|Lietuvos muzikos akademijos]] garbės profesorium ir „Ąžuolų" klubo [[Vilnius\|Vilniuje]] garbės prezidentu. [[1994]] apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.▼ ▲== Visuomeninė veikla == [[1994]] išleista prof. dr. Vytauto J'akelaičio knyga „Hermanas Perelšteinas".▼ ▲Nuo [[1960]] m. - Vilniaus miesto dainų švenčių dirigentas, [[1963]], [[1964]], [[1965]], [[1969]], [[1970]], [[1975]], [[1977]], [[1978]] m. - Lietuvos respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių dirigentas. Ne kartą dirigavo [[Ryga\|Rygos]], [[Talinas\|Talino]], [[Klaipėda\|Klaipėdos]] ir Vilniaus berniukų chorų sąskrydžiuose, buvo Lietuvos vaikų chorų vyr. konsultantas, vaikų chorų konkursų [[žiuri]] pirmininkas ir narys, repertuarinės ir meninės komisijos narys, parašė metodinių darbų, muzikos klausimais paskelbė straipsnių ir chorų koncertų recenzijų. [[1965]] ~~jam buvo~~m. suteiktas nusipelniusio artisto, o [[1974]] m. - nusipelniusio meno veikėjo garbės vardai. ==Šaltinis==▼ ▲[[1979]] m. [[spalio 7]] d. išvyko į JAV - ~~[[Niujorkas\|New Yorką]]~~Niujorką, kur apie 12 metų dirbo įvairiose mokyklose - dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką. Dirbdamas privačioje žydų mokykloje (su neįgaliaisiais vaikais), subūrė nedidelį chorą. Vėliau keliuose universitetuose dėstė fortepijoną, vokalą, choro ansamblių discipliną, muzikos teoriją (buvo rengiami kantonai). Prie ~~New Yorko~~Niujorko muzikos mokyklos buvo subūręs nedidelį berniukų chorą, su kuriuo dalyvavo chorų festivalyje [[Meksika\|Meksikoje]]. [[1984]] m. užkluptas sunkios ligos, berniukų chorą paliko, o mokykloje dar dirbo iki [[1992]] metų. Buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. ~~[[Vilnius\|~~Vilniuje]] ir ~~[[Kaunas\|~~Kaune]] lankėsi [[1990]], [[1994]] ir [[1996]] m. - išrinktas pirmuoju [[Lietuvos muzikos akademija\|Lietuvos muzikos akademijos]] garbės profesorium ir „Ąžuolų" klubo ~~[[Vilnius\|Vilniuje]]~~ garbės prezidentu. [[1994]] m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. ▲[[1994]] m. išleista prof. dr. Vytauto J'akelaičio knyga „Hermanas Perelšteinas". ▲== Šaltinis == Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.

Hermanas Perelšteinas: Skirtumas tarp puslapio versijų