Apybraiža: Skirtumas tarp puslapio versijų

Apybraižos žanras pradėjo formuotis XVII a. [[Prancūzija|Prancūzijoje]], kur jos pradininku laikomas Ž. De La Briujeris (''J. de La Bruyere''). XVIII a. apybraiža ėmė plisti ir Anglijoje – ten jos pradininkai buvo D. Adisonas (''D. Addison'') ir R. Stylas (''R. Steele''). Rusijoje šis [[žurnalistikos žanras]], kurio tradicijos turėjo didelės įtakos lietuvių apybraižai, susiformavo XIX a., veikiamas prancūzų natūralistinių (fiziologinės krypties) apybraižų. Tais laikais apybraiža buvo daugiau beletristinis žanras, kuriame buvo kuriami apibendrinti įvairių socialinių sluoksnių atstoų portretai, vaizduojami papročiai, buitis, tačiau nesiremiama būtinai tikrais ir tiksliais faktais. Lietuvių apybraiža (lietuvių kalba) formavosi Mažojoje Lietuvoje ėjusiuose lietuviškuose žurnaluose “Aušra”„Aušra“, “Varpas”„Varpas“ bei kituose, taip pat JAV lietuvių spaudoje, plėtojosi veikiama reportažo, ilgai buvo vadinama škicu, etiudu, eskizu, rašytojo pastabomis 9apybraižos terminas buvo pradėtas plačiau vartoti tik 1940 m.). Lietuvių apybraižos pradininkais laikomi rašytojai Žemaitė, V. Pietris, J. Biliūnas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje apybraižas rašė ir J. Adomaitis-Šernas, J. Basanavičius., P. Leonas, J. Šliūpas, P. Višinskis, J. Pranaitytė, J. Tumas-Vaižgantas, Vienuolis, J. Savickis, K. Puida ir kiti to meto rašytojai ir spaudos darbuotojai.