Dokumentinis kinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: smulkūs taisymai |
S Kai kurių rašybos, skyrybos klaidų taisymas |
||
Eilutė 10:
1945 m. įkūrus [[Kino kronikos studiją]], pradėti filmuoti kronikiniai žurnalai [[„Tarybų Lietuva“]]. 1947 m. pasirodė pirmieji dokumentiniai filmai „Mylima tėvynė“ (rež. [[I. Kravčiunovskis]]), „Už duotąjį žodį“ (rež. [[M. Masalskis]]). 1950 m. sukurtas pilno metražo dokumentinis filmas „Tarybų Lietuva“ (rež. [[I. Poselskis]] ir [[L. Maculevičius]]). Pirmąjį pokario dešimtmetį dokumentinis kinas buvo įspraustas į [[Komunizmas|komunistinės]] ideologijos rėmus, vykdė Lietuvos sovietinimo uždavinius. Vyravo atrinktų, [[Propaganda|propagandiškai]] interpretuotų įvykių apžvalga, politizuota faktografija. Nuo kino kronikos kiti kino žanrai skyrėsi tik detalesniu faktų pateikimu.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje politizuojama mažiau, daugiau dėmesio skiriama faktų analizei, tikrovės poetizacijai, herojų psichologijai. Keičiasi teksto oficialumas, greta jo atsiranda vidinis veikėjų monologas, autorinis pasakojimas. [[Dramaturgijos]] [[montažo]] išradingumu pasižymėjo [[V. Starošo]] [[teatrologijos]] darbai „Mes iš Kauno“, „Tavo draugai“, „Svajos ir likimai“, „Nenusimink, Virginijau“ (1958-1962 m.). Poetiškumu, autorine interpretacija išsiskyrė vaidybininkų [[Arūnas Žebriūnas|A. Žebriūno]], [[Raimondas Vabalas|R. Vabalo]], [[Marijonas Giedrys|M. Giedrio]] dokumentiniai filmai, bet ypač - jaunų režisierių [[A. Dausos]] (kartu su [[A. Tumu]] „Naktis prieš parodos atidarymą“, 1963 m., „Ten, už durų“, 1966 m.) ir [[A. Griškevičiaus]] („Saulės pasakos“, 1963 m., su [[A. Digimu]] „Trys faktai“, 1966 m., „Laikas eina per miestą“, 1968 m.) filmai. Psichologiniu veikėjų traktavimu, ištikimybe nacionalinėms tradicijoms pasižymėjo [[Roberto Verbos]] filmai „Senis ir žemė“ (1964 m.), „Čiūtyta rūta“(1968 m.), „Vincas Svirskis“ (1967 m.), „Šimtamečių godos“ (1970 m.), „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971 m.). Socialinius filmus mėgino kurti [[Rimtautas Šilinis]]: „Savojo aš beieškant“ (1977 m.), „Post scriptum senam filmui“ (1980 m.), su [[V. Starošu]], „Palikimas 12-ajam anūkui“ (1981 m.), „Randas“ (1986 m.), „Nojaus arka“ (1988 m.) ir kt. Originalų kino filmo žanrą išpuoselėjo [[G. Skvarnavičius]] („Ko ašaroja [[Medėja]]“, 1979 m., „Būkit sveiki, ufonautai“, 1979 m., „Mano vardas Leonardas“, 1981 m., „Vinis“, 1987 m., „Duobė“, 1987 m., ir kt.). [[R. Verbos]] nacionalinės kultūros tradicijų temą tęsia subtilaus lakoniškumo, vaizdo ir garso sintezės filmų kūrėjas [[Henrikas Šablevičius]] („Kelionė ūkų lankomis“, 1973 m., „Apolinaras“, 1973 m., „Liuob šokt, liuob dainuot“, 1974 m., „Kretingos medinukai“, 1976 m., „Suvalkietiškas gyvenimas“, 1982 m., „Dainoriai“, 1985 m., „Žmogus, einantis namo“, 1986 m. (gavo premiją tarptautiniame [[Oberhauzeno]] festivalyje [[Vokietija|Vokietijoje]]), „Pabuvom savam lauke“, 1989 m., ir kt.). 1990 m. jis tapo [[nacionalinės premijos]] laureatu.
Unikalią vietą Lietuvos kino dokumentikoje užima [[P. Abukevičiaus]] gamtiniai filmai: 8-ojo dešimtmečio TV sensacija apie mešką Nidą, „Lapė“ (1981 m.), „Vilkai“ (1981 m.), „Juodasis gandras“ (1982 m.), „Rožinis kiras“ (1984 m.).
| |||