Vikipedija

Antanas Vaičiūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
106 625 keitimai
S Botas: Automatinis teksto keitimas (- 03]] + 3]])
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Image:PLCH-VAIČIŪNAS ANTANAS.jpg|thumb|right|200px|Antanas Vaičiūnas]]
'''Antanas Vaičiūnas''' ([[1890]] m. [[gegužės 30]] d. Mokolų (Netičkampio ?) k., ([[Marijampolės apskritis|Marijampolės apskr.]]) -[[1932]] m. [[lapkričio 3]] d. [[Kaunas|Kaune]]), – dainininkas (bosas), choro dirigentas, pedagogas, kultūros veikėjas.
 
== Biografija ==
 
Iš pradžių muzikos mokėsi pas J. Bendorių [[Marijampolė|Marijampolėje]]je, dainavo „Gabijos"„Gabijos“ chore, dalyvavo [[Mikas Petrauskas|M.Miko Petrausko]] operos „Birutė"„Birutė“ ir operečių spektakliuose. [[1913]] - [[1915]] m. [[Varšuva|Varšuvos]] muzikos institute studijavo dainavimą pas prof. K. Giustiniane, [[1915]] - [[1916]] m. studijas tęsė [[Maskva|Maskvos]] konservatorijoje pas prof. A. DiskontriDiskontrį (lankė ir universitetą), o [[1916]] - [[1917]] m. [[Odesa|Odesos]] ([[Ukraina]]) imperatoriškojoje konservatorijoje pas prof. A. Deifino-Mendi. Visur vadovavo lietuvių chorams, [[1916]] m. Odesoje suorganizavo „Varpo"„Varpo“ chorą ir [[Česlovas Sasnauskas|Č.Česlovo Sasnausko]] muzikos draugijos skyrių, rengė koncertus lietuvių kolonijose. [[1917]] m. su „Varpo"„Varpo“ choru dalyvavo ten gyvenančių tautinių mažumų koncerte ir dirigavo jungtiniam chorui. [[1917]] m. mokytojavo ir vadovavo chorams Jaroslavlyje, Rybinske ir Voroneže (Rusija). Grįžęs į Lietuvą, [[1918]] A. Vaičiūnas apsigyveno [[MarijampolėJaroslavlis|MarijampolėjeJaroslavlyje]], kur atgaivino „Gabijos" chorą ir surengė koncertų Užnemunėje. [[1919Rybinskas|Rybinske]] savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, 2-ajame pėstininkų pulke suorganizavo karių orkestrą, vadovavo ir chorui. Vėliau mokytojavo Rygiškių Jono gimnazijoje [[MarijampolėVoronežas|MarijampolėjeVoroneže]]. ([[1920Rusija]] apsigyveno [[Ryga|Rygoje]] (Latvija), aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą, dirbo „Rygos balso" redakcijoje, su pasižymėjimu (aukso lyra) baigė Rygos muzikos institutą (pas prof. E. Vittingą).
 
Grįžęs į Lietuvą, [[1918]] m. apsigyveno Marijampolėje, kur atgaivino „Gabijos“ chorą ir surengė koncertų [[Užnemunė]]je. [[1919]] m. savanoriu įstojęs į [[Lietuvos kariuomenė|Lietuvos kariuomenę]], 2-ajame pėstininkų pulke suorganizavo karių orkestrą, vadovavo ir chorui. Vėliau mokytojavo Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje. [[1920]] m. apsigyveno [[Ryga|Rygoje]] ([[Latvija]]), aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą, dirbo „Rygos balso“ redakcijoje, su pasižymėjimu (aukso lyra) baigė Rygos muzikos institutą (pas prof. E. Vittingą).
Grįžęs į Lietuvą, A. Vaičiūnas [[1922]] - [[1923]] sezone dainavo Kauno operos teatre, [[1922]] - [[1924]] vadovavo Centriniam Šaulių sąjungos mišriajam chorui. [[1923]] m. [[birželio 23]] d. [[Kaunas|Kaune]] suorganizavo trijų chorų nedidelę dainų šventę. [[1924]] - [[1929]] gyveno ir dirbo [[Klaipėda|Klaipėdoje]]. Vadovavo „Aidos" chorui, mokytojavo [[Kretinga|Kretingoje]]. Klaipėdos krašte steigė Giedotojų draugijos sąjungos chorus, buvo šios sąjungos instruktorius. Jo rūpesčiu Klaipėdos krašte įsteigta apie 20 lietuviškų chorų, kuriuos jis kuravo. ▼
 
Grįžęs į Lietuvą, [[1922]] - [[1923]] m. sezone dainavo [[Kauno operos teatras|Kauno operos teatre]], 1922 - [[1924]] m. vadovavo Centriniam [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]] mišriajam chorui. 1923 m. [[birželio 23]] d. Kaune suorganizavo trijų chorų nedidelę [[dainų šventė|dainų šventę]].
Nuo [[1926]] vadovavo Klaipėdos miesto Centriniam lietuvių chorui (80-100 dalyvių). Šis choras per metus surengdavo po 6-7 viešus koncertus, uoliai populiarino lietuvišką muziką. A. Vaičiūnas statė [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] operetes ir ištraukas iš operų; atliko S. Moniuszkos „Vitolio raudą" ir sceną iš [[Šarlis Guno|Ch. Gounod]] operos „Faustas" (pats dainavo Mefistofelio partiją), koncertavo su instrumentiniais ansambliais ir orkestrais. [[1924]] atgaivino Šaulių sąjungos vyrų chorą - sutelkė apie 100 dainininkų ir, išmokęs 20 kūrinių, koncertavo Klaipėdos krašte. Su Giedotojų draugijos sąjungos chorais dalyvavo [[1924]] ir [[1928]] visos Lietuvos dainų šventėse [[Kaunas|Kaune]], buvo jų dirigentas. [[1927]] suorganizavo 1-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę ir buvo jos vyr. dirigentas, padėjo organizuoti ir 2-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę. Kartu su [[Juozas Žilevičius|J. Žilevičiumi]] bandė pastatyti [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] operą „Birutė" ir [[Šarlis Guno|Ch. Gounod]] operą „Faustas". [[1929]] - [[1931]] A. Vaičiūnas Prahos konservatorijoje dar studijavo dirigavimą pas P. Dedečeką ir D. Levytsky.▼
 
▲Grįžęs į Lietuvą, A. Vaičiūnas [[1922]]1924 - [[1923]] sezone dainavo Kauno operos teatre, [[1922]] - [[1924]] vadovavo Centriniam Šaulių sąjungos mišriajam chorui. [[19231929]] m. [[birželio 23]] d. [[Kaunas|Kaune]] suorganizavo trijų chorų nedidelę dainų šventę. [[1924]] - [[1929]] gyveno ir dirbo [[Klaipėda|Klaipėdoje]]. Vadovavo „Aidos"„Aidos“ chorui, mokytojavo [[Kretinga|Kretingoje]]. [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašte]] steigė Giedotojų draugijos sąjungos chorus, buvo šios sąjungos instruktorius. Jo rūpesčiu Klaipėdos krašte įsteigta apie 20 lietuviškų chorų, kuriuos jis kuravo.
[[1931]] grįžęs į Kauną, A. Vaičiūnas suorganizavo Jaunosios Lietuvos sąjungos centrinį mišrųjį chorą, vadovavo Skautų korporacijos „Neo Lithuania" ir kitiems mėgėjų chorams. Dirbo Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugijos valdyboje, radiofone. Dirigentas bendradarbiavo periodinėje spaudoje - „Klaipėdos žiniose", „Muzikos baruose", „Trimite", suredagavo dainų rinkinius „Pajūrio aidos" ([[1929]]) ir „Šaulių trimitai", harmonizavo lietuvių liaudies dainų, sukūrė pjesių fortepijonui, solo ir choro dainų. Žinomos „Mūsų kariuomenės dainos" ([[1920]]), „Kritusiems šauliams" ([[1927]]), scenos vaizdelis „Švintant" ([[1920]]), „Mūsų šokiai fortepijonui" ([[1920]]), populiarios buvo liaudies dainos „Skunda" ir „Verpėja", daina mišriajam chorui „Šauliai, broleliai" ir kt. A. Vaičiūnas buvo pakviestas į JAV suorganizuoti Amerikos lietuvių dainų šventę, bet netikėta mirtis šią kilnią misiją nutraukė.▼
 
Nuo [[1926]] m. vadovavo Klaipėdos miesto Centriniam lietuvių chorui (80 - 100 dalyvių). Šis choras per metus surengdavo po 6 - 7 viešus koncertus, uoliai populiarino lietuvišką muziką. A. Vaičiūnas statė [[Mikas Petrauskas|Miko Petrausko]] operetes ir ištraukas iš operų; atliko S. Moniuszkos „Vitolio raudą“ ir sceną iš [[Šarlis Guno|Šarlio Guno]] operos „Faustas“ (pats dainavo Mefistofelio partiją), koncertavo su instrumentiniais ansambliais ir orkestrais.
==Šaltinis==▼
 
▲Nuo1924 [[1926]] vadovavo Klaipėdos miesto Centriniam lietuvių chorui (80-100 dalyvių)m. Šis choras per metus surengdavo po 6-7 viešus koncertus, uoliai populiarino lietuvišką muziką. A. Vaičiūnas statė [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] operetes ir ištraukas iš operų; atliko S. Moniuszkos „Vitolio raudą" ir sceną iš [[Šarlis Guno|Ch. Gounod]] operos „Faustas" (pats dainavo Mefistofelio partiją), koncertavo su instrumentiniais ansambliais ir orkestrais. [[1924]] atgaivino Šaulių sąjungos vyrų chorą - sutelkė apie 100 dainininkų ir, išmokęs 20 kūrinių, koncertavo Klaipėdos krašte. Su Giedotojų draugijos sąjungos chorais dalyvavo [[1924]] ir [[1928]] m. visos Lietuvos dainų šventėse [[Kaunas|Kaune]], buvo jų dirigentas. [[1927]] m. suorganizavo 1-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę ir buvo jos vyr. dirigentas, padėjo organizuoti ir 2-ąją Klaipėdos krašto dainų šventę. Kartu su [[Juozas Žilevičius|J.Juozu Žilevičiumi]] bandė pastatyti [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] operą „Birutė"„Birutė“ ir [[ŠarlisŠarlio Guno|Ch. Gounod]] operą „Faustas"„Faustas“. [[1929]] - [[1931]] Am. Vaičiūnas Prahos konservatorijoje dar studijavo dirigavimą pas P. Dedečeką ir D. Levytsky.
 
1931 m. grįžęs į Kauną, suorganizavo Jaunosios Lietuvos sąjungos centrinį mišrųjį chorą, vadovavo Skautų korporacijos „[[Neo-Lithuania]]“ ir kitiems mėgėjų chorams. Dirbo Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugijos valdyboje, [[Kauno radiofonas|Kauno radiofone]].
 
▲[[1931]] grįžęs į Kauną, A. Vaičiūnas suorganizavo Jaunosios Lietuvos sąjungos centrinį mišrųjį chorą, vadovavo Skautų korporacijos „Neo Lithuania" ir kitiems mėgėjų chorams. Dirbo Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugijos valdyboje, radiofone. Dirigentas bendradarbiavoBendradarbiavo periodinėje spaudoje - „Klaipėdos žiniose"žiniose“, „Muzikos baruose"baruose“, „Trimite"„Trimite“, suredagavo dainų rinkinius „Pajūrio aidos"aidos“ ([[1929]] m.) ir „Šaulių trimitai"trimitai“, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, sukūrė pjesių fortepijonui, [[solo]] ir choro dainų. Žinomos „Mūsų kariuomenės dainos"dainos“ ([[1920]] m.), „Kritusiems šauliams"šauliams“ ([[1927]] m.), scenos vaizdelis „Švintant"„Švintant“ ([[1920]] m.), „Mūsų šokiai fortepijonui"fortepijonui“ ([[1920]] m.), populiarios buvo liaudies dainos „Skunda"„Skunda“ ir „Verpėja"„Verpėja“, daina mišriajam chorui „Šauliai, broleliai"broleliai“ ir kt. A. Vaičiūnas buvo pakviestas į [[JAV]] suorganizuoti [[Amerikos lietuviai|Amerikos lietuvių]] dainų šventę, bet netikėta mirtis šią kilnią misiją nutraukė.
 
▲== Šaltinis ==
 
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Vaičiūnas"