Antanas Baranauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 11:
== Biografija ==
[[Vaizdas:Baranauskas.jpg|thumb|left|Paminklas A. Baranauskui Rumšiškės, miškelyje pakeliui nuo bažnyčios link Kauno marių pakrantės]]
Gimė Anykščių [[Jurzdikas (Anykščiai)|Jurdzike]], valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą [[Anykščiai|Anykščiuose]], vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. [[Gelvonai|Gelvonuose]] buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į [[Rumšiškės|Rumšiškių]] raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose [[Seda|Sedoje]], [[Vainutas|Vainute]], [[Skuodas|Skuode]], [[Raseiniai|Raseiniuose]] (1853-1856 m.).
Tebedirbant [[Seda|Sedoje]] su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A.Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A.Baranauską stoti į Varnių seminariją. Tuo metu garsi Žemaitijos rašytoja K.Pronievska skatino A.Baranauską daugiau rašyti ir lietuviškai. 1856 m. įstojo į [[Varnių kunigų seminarija|Varnių kunigų seminariją]], [[1862]] m. baigė [[Sankt Peterburgo dvasinė akademija|Sankt Peterburgo dvasinę akademiją]]. Iki [[1864]] m. studijavo [[Miunchenas|Miuncheno]], [[Roma|Romos]], [[Insbrukas|Insbruko]], Leveno universitetuose. 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. Iš pradžių dirbo katedros vikaru, [[1867]] – [[1884]] m. – [[KKS|Kauno kunigų seminarijos]] homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius. 1884-1897 m. Žemaičių pavyskupis, 1897-1902 m. Seinų vyskupas.
Dar [[Varniai|Varniuose]] susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju.
Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro apie 1851 m. A.Baranauskas parašė ''Vainą vilko ir piemenų'' bei ''Mažų dienų atsiminimus''. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią ''Góra i dolina''. 1853-4 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis ''Saulatekis''. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854-55 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. Iki pažinties su [[Karolina Pronevska]] ir Kairiu Baranausko poezija buvo nereikšminga. Daugiausiai poezija užsiėmė 1855-1859 m., t. y. pažinties su Pronievska metu, seminarijos ir iš dalies akademijos studijų metu. 1856 m. rudenį susipažinęs su Kairiu ir Viksva, spalio 23 d. parašė Kairiui lietuvišką ''Paswiejkinimą dienoj Warduviu''.
eilutė 27 ⟶ 28:
Iki 1855-1856 m. net tėvams ir broliams skirti laiškai, dienoraščiai ir eilėraščiai buvo parašyti lenkiškai. Lietuviškai rašė kaimo žmonėms skirtas daineles, giesmes ir poemas, tikybos reikalams skirtus raštus, nemažai lietuviškų laiškų prirašė kalbininkams ir lietuvių kalbos mylėtojams. Ne kalbos reikalais su kunigija ir šviesuomene mieliau susirašinėjo lenkiškai, nemėgo, kai klierikai ar kunigai į jį kreipdavosi lietuviškai. Nuo akademijos laikų bendravo su lenkų kunigais, Lietuvos dvarininkais, naujosios lietuvių šviesuomenės nemėgo. Viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių, lenkiškų barbarizmų.
==Šaltinis==
*Antanas Baranauskas. Lietuviškoji Enciklopedija, T.2, p.1158-1167.
== Nuorodos ==
{{vikišaltiniai|Anykščių šilelis|Anykščių šilelis}}
| |||