Lyda: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lyda''' ({{be|Ліда}}, {{ru|Лида}}) – [[miestas]] šiaurės vakarų [[Baltarusija|Baltarusijoje]], apie 112  km nuo [[Gardinas|Gardino]], 120  km iki [[Lenkija|Lenkijos]] ir 40  km iki [[Lietuva|Lietuvos]] sienos, [[Gardino sritis]]; [[Lydos rajonas|Lydos rajono]] centras. Geležinkelio mazgas. Išvystyta mašinų, lengvoji, chemijos pramonė. Mieste yra XIV a. bažnyčios liekanos, kraštotyros muziejus. 97 000 gyv. ([[2008]] m.).

[[1862]] m. nutiestas [[geležinkelis]] į Vilnių, [[1884]] m. geležinkelio linija Vilnius–[[Luninecas]], [[1907]] m. [[Maladečina]]–[[Mastai]]. [[1872]] m. įsteigtas [[telegrafas]]. [[1891]] m. gaisras sunaikino Lydos centrą. [[1897]] m. įkurtos [[Lydos bajorų mokykla]] ir [[Lydos apskrities dviklasė mokykla]]. [[1899]] m. įkurta ligoninė, [[XIX a.]] pabaigoje – [[XX a.]] pradžioje pastatytos [[ketus|ketaus]] liejyklos, lentpjūvės; klestėjo vadinamųjų [[Lydos kuparai|Lydos kuparų]] verslas. [[1901]] m. įsteigtos Lydos berniukų ir mergaičių gimnazijos. [[1915]]–[[1918]] m. pabaigoje Lydą buvo užėmusi [[Vokietijos kariuomenė]]. [[1918]]-[[1919]] m. Lyda priklausė [[Lietuva]]i, jai šį miestą [[1920]] m. [[liepos 12]] d. [[Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis|taikos sutartimi]] pripažino ir [[Tarybų Rusija]]. [[1921]]–[[1939]] m. miestą valdė [[Lenkija]]. [[1928]] m. Lydoje lenkai bandė suformuoti [[Plečkaitininkai|J. Plečkaičio legioną]] Lietuvos Respublikos valdžiai nuversti; į jį užsirašė 76 lietuviai. Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]] [[1939]] m. rugsėjo mėn. miestą užėmė [[Raudonoji armija]], jis priskirtas Baltarusijai. [[1941]] – [[1944]] m. buvo užėmusi [[Vermachtas|Vokietijos kariuomenė]]. Po Antrojo pasaulinio karo miestas plėtojamas pagal [[1955]] m., [[1963]] ir [[1974]] priimtus bendruosius planus. <ref>Gintautas Ereminas. {{VLE|XIII}} |119-120|[[Gintautas psl. Ereminas]]|Lyda}}</ref>

Lyda priklauso lietuvių etninėms žemėms. [[Petras Gaučas]], [[Ježis Ochmanskis]] [[XII a.]] lietuvių kalbos ribą vedė už [[Zietela|Zietelos]], 50 &nbsp;km į pietus nuo Lydos. Čia buvo vienas suslavintų (nuo [[Naugardukas|Naugarduko]] ir Gardino pusės) lietuvių kalbos ploto kyšulių. [[XVI a.]] – [[XVIII a.]] Lydos apylinkių dvarų inventoriuose bei karališkųjų miškų ordinacijose minimi daugiausia lietuviški vietovardžiai ir lietuviškos valstiečių pavardės. [[XIX a.]] pradžioje dauguma Lydos ir jos apylinkių gyventojų t.p. dar kalbėjo lietuviškai. Nuo [[XIX a.]] antrosios pusės Lyda ir jos apylinkės tarp [[Bielyčia|Bielyčios]] ir [[Kruopa|Kruopos]] per bažnyčias ir mokyklas pamažu gudėjo ir lenkėjo. [[Dvarykščiai|Dvarykščių]], Kruopos, [[Voveriai|Voverių]] apylinkėse daugelis kaimų pavadinimų – lietuviški. [[1862]] m. N. Lebedkinas Lydos apylinkėse užrašė 62,2% lietuvių katalikų, 18,9% lietuvių stačiatikių, 22,6% baltarusių ir 7,2% lenkų. [[1921]]–[[1939]] m. Lydos apylinkėse veikė lietuviškos mokyklos (daugiausia [[Žirmūnų valsčius|Žirmūnų]], [[Rodūnios valsčius|Rodūnios]], [[Eišiškių valsčius|Eišiškių]] ir [[Benekainių valsčius|Benekainių valsčiuose]]). [[1940]] m. buvo įsteigti lietuvių komitetai Lydoje, Rodūnioje, [[Jurotiškės]]e ir kitose gyvenvietėse. Buvo įkurta lietuviškų mokyklų. [[1942]] m. įkurtas Lydos lietuvių komitetas (pirmininkas V.Vilčinskas).

Nuo [[1995]] m. Lydoje atkurta ir veikia lietuvių bendruomenė (pirmininkė M. Stakutytė–Mitulevič), kuri [[1998]] m. suorganizavo lietuvių sekmadieninę mokyklą, rengia koncertus, minėjimus. Pamaldas lietuvių kalba Lydoje laiko kunigas P. Kuklys. <ref>Kazimieras Garšva. {{VLE|XIII|120|[[Kazimieras Garšva]]|Lyda}} 120 psl. </ref>