Igarka: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: ar, be, de, en, eo, es, et, fi, fr, it, nl, nn, no, os, pl, tg, zh |
S VLE parametrų reikšmių užpildymas. |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Coat of Arms of Igarka (Krasnoyarsk krai).png|thumb|Igarkos herbas]]
'''Igarka''' ({{ru|Игарка}}) – [[miestas]] [[Rusija|Rusijos]] šiaurėje, [[Jenisiejus|Jenisiejaus]] dešiniajame krante, apie 670
== Istorija ==
Eilutė 7:
== Ekonomika ==
Igarka – upių uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai. yra oro uostas. Išplėtota miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. [[Rusijos mokslų akademija|Rusijos mokslų akademijos]] Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis įkurta [[1930]] m.; joje [[1965]] m. įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Yra Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas, Šiaurės tautų pedagoginė mokykla, Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus.
<ref>
== Lietuviai ==
Eilutė 14:
Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000-1500, kitais duomenimis, apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai; daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antitarybines kalbas bei kita daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų. Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, [[1949]] m. spalio mėn. šeimos persikėlė į 52 namelius (vad. ''Litovskij gorodok''; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. [[1951]]–[[1956]] m. lietuviai turėjo chorą (vadovai [[Stasys Valaikis]], [[Balys Dūda]]), tautinių šokių būrelį (vadovė [[Regina Eimontaitė]]) ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius. [[1953]] m. birželio mėn. ir [[1954]] m. lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse. Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios TSRS teritorijoje. [[1956]]–[[1961]] m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą.
[[1989]]–[[1990]] m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos. [[1989]] m. Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Igarkos lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“ (vadovas A. Daugnora) [[1990]] m. buvo atvykusi į Lietuvą. Daug lietuvių į Lietuvą grįžo po [[1990]] m. [[1992]] m. įkurta Igarkos lietuvių sąjunga ([[1993]] m. turėjo apie 50 narių).
Igarkoje kalėjo:
| |||