Fleksinė kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S LTE parametrų reikšmių užpildymas. |
||
Eilutė 3:
Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausią daugiareikšmę fleksiją (galūnių sistemą), turi [[sanskritas]], [[Senoji graikų kalba|senoji graikų]], [[Lotynų kalba|lotynų]], [[Lietuvių kalba|lietuvių]], [[Rusų kalba|rusų]] kalbos. Tokiose kalbose, kaip [[Anglų kalba|anglų]], [[Prancūzų kalba|prancūzų]], fleksija jau gerokai apnykusi.<ref name="Kalbos mokslo pradmenys">J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius: Mokslas, 1985.</ref>
Fleksinėse kalbose kelios gramatinės kategorijos gali būti reiškiamos viena galūne (pvz., liet. „kalb'''ą'''“ – galūnė „ą“ reiškia vienaskaitą ir galininko linksnį), o tos pačios gramatinės kategorijos – įvairiomis galūnėmis (pvz., liet. „kalb'''ą'''“, „kat'''ę'''“, „nakt'''į'''“ – galūnės „ą“, „ę“ ir „į“ reiškia vienaskaitą, galininko linksnį). [[Morfema|Morfemos]] žodyje gali susilieti gramatiniu ir fonetiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, tik palyginus vienaskaitos vardininko formą „šuo“ su „akmuo“, „sesuo“ ir kitais panašiais žodžiais, galima išskirti galūnę „–uo“. Tokiuose žodžiuose, kaip „kris'''l'''as“, „žais'''l'''as“, nelengva išskirti ir [[priesaga]]s.<ref name="Kalbos mokslo pradmenys"
Fleksinės kalbos turi ir vidinę fleksiją, arba nefonetinę [[Priebalsis|priebalsių]] ir [[Balsis|balsių]] kaitą (pvz., liet. „r'''i'''šti“ – „r'''ai'''šioti“).<ref>{{LTE|III|508||Fleksinė kalba}}
== Taip pat skaitykite ==
| |||