Duoklė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vakarų [[Europa|Europoje]] [[XII a.]] - [[XIII a.]] duoklė pakeitė [[lažas|lažą]] ir turėjo daugiau reikšmės nei kitur regiono socialinei ekonominei raidai, kaip pereinamoji stadija prie piniginės laisvųjų valstiečių rentos. Nuo [[XIV a.]] Vakarų Europoje duoklę pradėjo išstumti [[činšas]], o [[XVI a.]] - [[XVIII a.]] ji visiškai išnyko. Vidurio ir Rytų Europoje duoklės ūkinė reikšmė nuo [[XV a.]] - [[XVII a.]] mažėjo, bet kartu su lažu ji buvo mokama iki XVIII a. - [[XIX a.]], kol jos liekanas pakeitė kiti mokesčiai. <ref>{{VLE|V||[[Vilma Bukaitė]]. {{VLE|VDuoklė}}</ref>

[[LDK|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valstiečiai duoklę, kiek žinoma, nuo XIII a. iki XIV a. duodavo [[medus|medumi]], [[vaškas|vašku]], žvėrių kailiais, [[šienas|šienu]] ir grūdais. XIV a. antroje pusėje pradėta imti pastovaus dydžio javų ir šieno duoklė [[dėkla]]. [[Mezliava|Galvijų duoklę]] duodavo kolektyviai. Nuo XVI a. pradžios didžiojo kunigaikščio, vėliau ir kitų feodalų valdose natūrinė duoklė imta keisti pinigine. Smulkiąją duoklę sudarė verpalai, maišai, naminiai paukščiai, kiaušiniai, [[apynys|apyniai]]. Ši ir duoklė [[linas|linais]], sėmenimis, grūdais, ypač [[aviža|avižomis]], šiaudų kūliais kai kur išliko iki baudžiavos panaikinimo. Lažo neinantys ir duoklę mokantys valstiečiai buvo vadinami [[duoklininkai]]s. <ref>{{VLE|V||[[Leonas Mulevičius]]. {{VLE|VDuoklė}}</ref>