Lionginas Abarius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pirmasis muzikos mokytojas buvo [[Antazavė]]s parapijos vargonininkas Juozas Dugnas. [[1944]]–[[1945]] pamaldų metu jau pavaduodavo savo mokytoją, o [[1946]]–[[1948]] savarankiškai vargonininkavo [[Aviliai|Avilių]] parapijoje ([[Zarasų rajonas|Zarasų raj]]). Baigęs [[AAntazavės Juozo Gruodžio vidurinė mokykla|Antazavės progimnaziją]], [[1948]]–[[1953]] m. Vilniaus [[Juozas Tallat-Kelpša|J. Tallat-Kelpšos]] muzikos mokykloje pas [[Algirdas Kačanauskas|A. Kačanauską]] mokėsi solinio dainavimo, o pas [[Antanas Ilčiukas|A. Ilčiuką]] choro dirigavimo. Mokydamasis dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje. [[1953]]–[[1958]] m. choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. [[Antanas Budriūnas|A. Budriūno]] klasė). <ref>{{VLE|I|12|[[Vida Tumasonienė]].|Lionginas {{VLE|IAbarius}}, 12 psl. </ref> Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris. Konservatoriją baigė su pagyrimu.

Sukūrė pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinių. Minėtinos dainos „Sedula“, „Beržas“, „Eglė“, stambūs vokaliniai kūriniai „Pavasario sonata“, „Trys spalvos“ (stalinizmo aukų atminimui; atlikta [[1989]] m. [[spalio 21]] d. autoriaus gimimo 60-mečio proga), „Pavasaris“ ir kt. Skambios dirigento harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Sukūrė daug giesmių ir keletą mišių. [[1994]] m. bažnytinės muzikos konkurse už mišias „Dieve, globok jaunimą“ pelnė pirmąją premiją, o [[1996]] m. analogiškame konkurse pirmąją premiją gavo už giesmę „Atleisk man, Viešpatie“. Paminėtinos mišios „Dieve, globok Lietuvą“, giesmės „O salutaris“, „De profundis“, „Sveika, Marija“, „Iš skausmo gelmių“, „Tėve mūsų“, „Kruvinojo sekmadienio malda“, „O Dieve šventas“. [[1996]] m. išleista bažnytinės muzikos rinktinė „Iš Tavo rankos, Dieve“. Sudarė dainų rinkinių chorams, parašė straipsnių ir koncertų recenzijų. <ref>[[Boleslovas Zubrickas]]. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.</ref>