[[File:Bahaullah-passport.jpg|thumb|right|Baha'u'llah pasas, išduotas 1853 m. sausį]]
Nors Bab‘as savo tikėjime ir panaikino įpėdinio skyrimo instituciją ir savo raštuose sakė, kad po jo mirties niekieno kito raštai negali būti pripažinti iki tol, kol neateis „Tas, kurį Dievas apreikš“, visgi jis po savęs paskyrė laikiną lyderį [[Mirza Yahya]]. Tačiau jo lyderystė buvo prieštaringa. Po pasikėsinimo į [[Šachas|Šacho]] gyvybę Mirza Yahya labai išsigando ir ėmė slapstytis. Jis laikėsi nuošaliai nuo babių bendruomenės ir net kelis kartus viešai atsiribojo nuo Bab‘o.<ref name="cole_bahabio"/><ref name="iranica_azali">{{cite encyclopedia |encyclopedia= Encyclopædia Iranica |year= 1989 |article=Azali Babism | first = Dennis | last = MacEoin}}</ref><ref name = "Barrett p. 246">{{Harvnb|Barrett|2001|p=246}}</ref> Dėl tokio gėdingo jo elgesio vis didesnis Bab‘o pasekėjų skaičius bendruomenės lyderiu laikė Baha‘u‘llah ir iš Persijos plūdo į [[Bagdadas|Bagdadą]] su juo pasimatyti. Baha‘u‘llah tvarkė daugumą bendruomenės reikalų. Priešingai nei besislapstantis Mirza Yahya, Baha‘u‘llah buvo atviras ir pasiekiamas, vis didesnis babių ratas jį pripažino kaip lyderį, pasišventimo centrą, o ne tik kaip organizatorių. Mirza Yahya tai vis labiau nepatiko ir, siekdamas diskredituoti Baha‘u‘llah, jis ėmėsi provokacinės veiklos. Šie Mirza Yahya poelgiai daug žmonių atstūmė nuo [[religija|religijos]], o tai leido priešams tęsti jų persekiojimus. Bendruomenėje įtampa vis augo ir [[1854]] m. Baha‘u‘llah nusprendė pasitraukti iš miesto ir gyventi atsiskyrėlio gyvenimą kalnuose, tuo suteikdamas galimybę Mirza Yahya vadovauti bendruomenei.
