Hablo dėsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Hablo dėsnio [[Didysis sprogimas|Didžiojo sprogimo]] interpretacija apibendrino kosmoso plėtimosi idėją, kuri yra susijusi su senu kosmologijos galvosūkiu – [[Olberso paradoksas|Olberso paradoksu]]: jei Visata būtų begalinė, statiška ir [[žvaigždė]]s joje būtų pasiskirsčiusios tolygiai (iš viso to išplaukia, kad žvaigždžių skaičius turi taip pat būtų begalinis), tai kiekvieno į dangų nukreiptas žvilgsnis turėtų susidurti su žvaigžde ir dangus būtų toks pat šviesus, kaip ir žvaigždžių paviršius. Tačiau nakties dangus yra tamsus. Nuo pat XVII a. astronomai ir kiti mąstytojai pasiūlė daugybę galimų šio paradokso aiškinimų, bet dabartinis visuotinai priimtas požiūris bent iš dalies priklauso nuo Didžiojo sprogimo teorijos ir Hablo dėsnio. Ribotą laiką gyvuojančioje Visatoje mus pasiekė tik riboto žvaigždžių skaičiaus šviesa, tokiu atveju paradoksas išspręstas. Be to, nuolat besiplečiančioje Visatoje tolimi objektai nuo mūsų traukiasi ir todėl jų spinduliuojamoje šviesoje vyksta [[raudonasis poslinkis]] ir ji slopsta. Prie Olberso paradokso prisideda abu minėtieji veiksniai, tačiau prisiminus, kad pardoksas formuluojamas statiškai Visatai, svarbesniu tampa raudonasis poslinkis. TaigiDėl to tamsus nakties dangus patvirtina Hablo Visatos plėtimosi idėją.