Liaudies muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
{{tvarkyti}}
'''Liaudies muzikinis folkloras''' - liaudies [[Menas|meno]] šaka; liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susijusi su liaudies choreografija, kai kada su teatru ar kitomis liaudies meno šakomis. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Egzistuoja nerašytiniu būdu; pagal atlikimo tradicijas perteikiama iš kartos į kartą. Toks perteikimas visada sąlygojo įvairių variantų atsiradimą, kiekybinę ir kokybinę atranką, buvo veikiamas talentingų liaudies muzikantų – akynų, aoidų, ašugų, griotų, gusanų, menestrelių, skomorochų, špylmanų. Liaudies muzika daugiausiai kurta valstiečių. (miesto muzika folkloras vėlesnės kilmės); visada turi sąsajų su darbu, apeigomis ar kitomis žmogaus veiklos sritimis; jai būdinga tematikos, žanrų meninės išraiškos priemonių įvairovė, sąlygota funkcinės paskirties, tautos (etninės grupės) gyvenimo sąlygų (geografinių, politinių, ekonominių), papročių.
Liaudies muzikoje susiformavo saviti garsinių sistemų (Dermė) ir faktūros tipai, melodikos, temperacijos, ritmikos, harmonijos, muzikinės formos pagrindai, sukurta daug muzikos instrumentų. Pagal faktūra liaudies muzika būna monofoninė (monodinė, unisoninė, antifoninė), burdoninė, heterofoninė, homofoninė harmoninė ir polifoninė. Kiekvienos etninės grupės liaudies muzikai, vad. muzikos dialektui, būdinga savitos meninės išraiškos priemonės; artimų muzikų dialektų visuma sudaro etninę (šalies, tautos) muzikos kultūrą. Europos tautų liaudies muzikai būdinga diatoninis pagrindas, sandaros ir atlikimo tradicijų stabilumas, harmoninis mastymas, repriziškumas; gausu įvairių faktūros vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšių, paplitęs dainos žanras.
Liaudies muzika ar jos elementai plačiai vartojama kompozitorių profesionalų kūryboje, ją fiksuoja ir tyrinėja muzikinė etnografija ir muzikinė folkloristika.
Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro [[Daina|dainos]], [[Šokis|šokiai]] ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.
<ref>„Muzikos literatūra“ - Vida Umbra.</ref>Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Lietuviai dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną. ▼
Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų. ▼
▲<ref>„Muzikos literatūra“ - Vida Umbra.</ref>Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Lietuviai dievino [[Gamta|gamtą]], tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.
▲Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų.
Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.
| |||