Žaliosios valsčius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iki [[1230]] m. [[birželio 16]] dienos, kai lenkų pakviestas [[Kryžiuočių ordinas]] [[Krušvice]] su mozūrų kunigaikščiu Konradu pasirašė galutinę sutartį pradėti savo kryžiaus karo žygį, rytinėje ir pietinėje užnemunėje gyveno [[sūduviai]]. Kryžiuočiams sūduvius [[1279-]]–[[1283]] metais žiauriai nukariavus, šis kraštas beveik 150 metų buvo nuolatinis Ordino ir Lietuvos karo laukas, kol [[1422]] metais vokiečiai pagaliau "visų„visų savo teisių"teisių“ į šias Lietuvos žemes atsisakė. Vakarinė Sūduvos dalis liko vokiečiams ir vėliau būdavo vadinama [["Mažaja„Mažąja Lietuva"]]Lietuva“, Lietuvai gi pripažintos žemes buvo padalintos tarp [[Trakų vaivadija|Trakų vaivadijos]] ir [[ŽemaičiuŽemaičių seniūnija|Žemaičių seniūnijos]].

Po beveik 400 (373) metų, [[1795]] metų [[lapkričio 25]] dieną , vokiečiai okupavo bei prie [[Prūsijos karalystė]] karalystėss prisijungė ir likusią Sūduvos dalį - tuo užbaigdami, ką buvo pradėję 1279-aisiais. Bet vos dvylikai metų praėjus, jau [[1807]] metų vasarą, [[Napoleonas]] ją prisijungė prie savo, Prancūzijai[[Prancūzija]]i ne Lenkijai[[Lenkija]]i priklausančios, [[Varšuvos kunigaikštystėskunigaikštystė]]s. Napoleonui sosto atsisakius, nuo [[1815]] m. [[birželio 9]], iki pat [[1915]] metų, kada vokiečiai ją vėl užėmė, [[Sūduva]] nominaliai tapo autonominės [[Lenkijos karalystėskaralystė]]s (Vienos Kongreso Lenkijos) dalimi, bet faktiškai, tiktai [[Rusijos imperija|Rusijos Imperijos]] ''Šiaurės vakarų kraštu''.

Rusai, numalšinę [[1863]] sukilimas|1863 metų sukilimą]] ir uždraudę lietuvišką spaudą, [[1867]] m. [[sausio 13]] dieną pertvarkė [[Augustavo gubernija|Augustavo]] ir [[Plocko gubernija|Plocko]] gubernijas į tris naujas - [[Lomžos gubernija|Lomžos]], Plocko ir Suvalkų. [[Suvalkų gubernija]] buvo padalinta į 7 apskritis, [[Vilkaviškio apskritis|Vilkaviškio apskrityje]] buvo isteigtas Žaliosios valsčius, kurio centras buvo [[Žaliosios bažnytkaimis]].

Valsčiaus valdybą sudarė [[vaitas]], taip pat vadinamas [[viršaičiu]], ir valsčiaus sekretorius. Jiems padėdavo vienas ar du laisvai samdomi raštininkai. Valsčiaus įstaiga pradžioje buvo [[Kataučiznos]] dvaras|Kataučiznos dvaro]] kordone. Netrukus, tačiau, valsčiaus valdybai buvo pastatytas gražus mūrinis pastatas pačioje Žaliojoje. Jame buvo erdvi raštinė, du valsčiaus sekretoriaus kambariai, vienas sargo ir du maži areštinės kambarėliai.

Kas buvo pirmuoju Žaliosios vaitu, nėra žinoma. Vienas iš pačių pirmųjų - buvo, žmoniužmonių [[1875]] metais išrinktas, [[Andriškiai|Andriškių]] kaimo bajoras [[Jonas Misiukevičius]]. Jo prosenelis buvo atsikėlęs nuo Trakų į čia jam Lietuvos valstybės dovanotą žemę. Jis buvo baigęs [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnaziją]], gerai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai; jo iniciatyva, apie 1885 metus, buvo atidaryta [[Žaliosios pradžios mokykla]]. Žmonių gerbiamas ir mėgiamas, jis viršaičio pareigas ėjo iki pat savo netikėtos mirties [[1895]] metais. Tada Žaliosios vaitu neilgai buvo jo 22 metų sūnus [[Andrius Misiukevičius]] (miręs 1944 metų vasarą).

Prasidejo beveik dešimtį metų trukusi savivaldybės krizė. Žaliosios viršaičiu tapo [[Krunkaitis]] iš [[Juodupėnai|Juodupėnų]]. Jis tuoj pat plačiai pagarsėjo, kaip niekada neišsipagiriojantis, ir "Žagaro" vardu, net pateko i Kudirkos "Viršininkus" (Vilkus), kur [[Vincas Kudirka]] spalvingai aprašo, kaip Žaliosios ("Raudonės") valsčiaus viršaičio pareigas kurį laika "ėjęs" dvaro šuva - su girto vaito jam ant kaklo užkabinta, viršaičio "bleke".

Pagaliau žmones išsirinko, jiems gerai žinomą, Andriškių kaimo ūkininką, [[Jonas Balanda|Joną Balandą]]. Balanda tačiau [[1905]] metais buvo apkaltintas išeikvojęs valsčiaus pinigus. Nors juos, atrodo, bus pasisavines valsčiaus sekretorius, už betvarkę Balanda turėjo atsakyti savo paties turtu. Prarado ūkį ir vėliau nelaimingai žuvo karo metu.

Žmonės tada išsirinko jauną [[Vincas Žemaitis|Vinco Žemaičio]] tėvą Petrą; šiam už pusmečio atsisakius - [[Joną Pavilčių]] iš [[Šūklių]]. Kuris, pagaliau, vaito pareigas pavyzdingai ėjo net devynerius metus; iki pat [[1914]] metų karo. Tada iš jo jas perėme kitas šūklietis [[Jonas Šulinskas]] ir truputį vėliau [[Jonas Ufas]] iš Andriškių. Nuo [[1918]] metų lapkričio mėnesio, beveik iki pirmosios rusų okupacijos, Žaliosios valsčiaus viršaičiu buvo [[Valaitis]] iš [[Bobiai|Bobių]].

Paskutiniu Nepriklausomos Lietuvos Žaliosios viršaičiu buvo [[Jasulaitis]], užėjus komunistams - [[S. Astrauskas]], kuris pasitraukė kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Jo vietoje, Vilkaviškio apskrities viršininkas paskyrė, [[Klausučiai|Klausučiuose]] gyvenantį, [[1863 sukilimas|1863 metų sukilimo]] tremtinių anūką: 1922 metais iš [[Saratovo gubernija|Saratovo gubernijos]] į Lietuvą sugrįžusį, [[Feliksas Sereičikas|Feliksą Sereičiką]] (kuris yra parašęs labai trumpus, bet labai įdomius savo gyvenimo atsiminimus). Žaliosios valsčiaus viršaičiu jis buvo nuo 1941 iki 1944 metų, kada, susirgęs, perdavė savo pareigas [[Z. Garšvai]] ir 1944 metų vasarą pasitraukė į Vakarus.