Antanas Maceina: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 41:
Antano Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš seminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti - [[pasaulietis|pasauliečio]] ar [[kunigas|kunigo]] gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsiitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“.
 
Antano Maceinos kūryboje ryškus du tarpsniai: iki [[nepriklausomybė|nepriklausomybės]] netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis.
A.MaceinosFilosofo kūryba kyla iš pačios būties gelmių, ir jo kūrybinio pašaukimo būtų neįmanoma paaiškinti nesiremiant Dievu. Dievas, savo Kūrybos metu, apsireiškė žmoguje, kaip viename iš tobuliausių savo kūrinių, kurioje įsispaudusios Kūrėjo pėdos. A.Maceina sugebėjo pateisinti savo mintis, visą savo gyvenimą atiduodavęs kūrybai, savo kūryba palietęs daugybę gyvenimo sričių – kūrė tautinę mokyklą, idealios šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, [[poezija|poeziją]], savitą [[filosofija|filosofiją]].
 
== Antano Maceinos veikalai ==