Antanas Maceina: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 21:
 
== Biografija ==
[[Vaizdas:A.Maceina_ir_Henrikas_NagysMaceina.jpg|left|150px210px|]]
Antanas Maceina mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje,
([[1928]] m. - [[1932]] m.) Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo filosofiją ir pedagogiką. Studijuodamas [[1930]] m. pirmininkavo [[Ateitininkai|Ateitininkų]] meno draugijai „Šatrija“. ([[1932]] m. – [[1935]] m.) studijas gilino Levine, Fribūre, Strasbūre ir Briuselyje. ([[1935]] m. - [[1943]] m.) dėstė Kauno universitete. [[1934]] m. apgynė disertaciją filosofijos daktaro laipsniui, [[1935]] m. habilitacinį darbą „Ugdomasis veikimas“. Prasidėjus sovietinei okupacijai [[1940]] m. pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo [[LAF]]'o veikloje [[Berlynas|Berlyne]].
Eilutė 37:
 
== A.Maceinos filosofavimo pradžia ==
[[Vaizdas:MaceinaA.Maceina_ir_Henrikas_Nagys.jpg|right|200px160px|]]
A.Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš seminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti - pasauliečio ar kunigo gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsiitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“.