Santo Domingo generalkapitonija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kolonija pradžioje buvo vadinta {{es|La Española}}. Generalkapitonija buvo organizuota 1605 m. kaip atsakas į Prancūzijos buvimą [[Tortuga|Tortugos]] saloje prie salos vakarinės dalies. Po ne vienus metus trukusių kovų su Prancūzija Ispanija išlaikė savo valdžioje du trečdalius salos (rytinė dalis). Ši kolonija buvo svarbi steigiant ispanų kolonijas kitose Naujojo Pasaulio vietose. Ji buvo bazė, iš kurios ispanų [[konkistadorai]] vykdavo užkariauti Amerikų.

<br>Kolumbas sudarė sutartį su Guakanagariu. Sudužus laivui „Santa Marija“ Kolumbas nutarė įkurti nedidelį [[fortas|fortą]], kuris turėjo patvirtinti jo teises į salą. Fortas buvo pavadintas {{es|La Navidad}} 'Kalėdos', kadangi būtent kalėdų[[Kalėdos|Kalėdų]] dieną sudužo laivas ir buvo nutarta įkurti fortą. Forto [[Įgula (fortifikacija)|įgula]] susiskaidė, labiau agresyvi įgulos dalis ėmė kivirčytis su tainais bei ciguajais ({{en|ciguayo}}) ir makoriksais ({{en|macorix}}), net ėmė grobti jų moteris. Ispanų ir kai kurių saviškių silpnu laikomas Guakanagaris bandė susitaikyti su ispanais, kurie šiuos veiksmus palaikė silpnumo ir pasidavimo požymiaispožymiu. Galingas maguanų kasikas Kaonabas ({{en|Caonabo}}) atakavo ispanų fortą, ir ''La Navidad'' buvo sunaikinta.

1493 m. į sąląsalą atvyko antroji K. Kolumbo ekspedicija, ir Kolumbas įkūrė pirmąją ispanų koloniją [[Naujasis Pasaulis|Naujajame Pasaulyje]] - [[Izabela (miestas)|Izabelos miestą]] ({{es|La Isabela; Villa Isabela}}). 1496 m. K. Kolumbo brolis Bartolomėjus Kolumbas pietinėje salos pakrantėje įkūrė ''[[Santo Domingas|Santo Domingo de Guzmán]]'' miestą, kuris tapo nauja ispanų valdų sostine. Apie 400 000 salos gyventojų tainų netrukus buvo pavergti ir priversti dirbti aukso kasyklose. Dėl priespaudos, priverstinio darbo, bado, ligų ir masinių žudymų jų skaičius smarkiai mažėjo, ir, manoma, 1535 m. jų teliko 60 000.<ref name="Hartlyn1998">{{cite book |title=The Struggle for Democratic Politics in the Dominican Republic |last=Hartlyn |first=Jonathan |authorlink= |coauthors= |year=1998 |publisher=University of North Carolina Press |location=Chapel Hill |isbn=0807847070 |pages=24 }}</ref>

Tuo metu saloje keliskart pasikeitė ispanų vadovybė. Kolumbui išvykus toliau tyrinėti gubernatoriumi tapo [[Francisco de Bobadilla|Fransiskas de Bobadila]] ({[es|Francisco de Bobadilla}}). Kolonistų kaltinimai, kad Kolumbas netinkamai valdė, dar labiau supainiojo vietinę politinę padėtį. 1502 m. de BobadiljąBobadilą gubernatoriaus poste pakeitė ''Nicolás de Ovando'', kuris buvo išsikėlęs planą didinti ispanų įtaką regione. Jo politika tainų atžvilgiu buvo itin žiauri.

Vienas iš tainų kasikų, Enrikilas ({{es|Enriquillo}}) sėkmingai kovojo su ispanais. Jis vadovavo į kalnus pasitraukusiems tainams, keturiolika metų nepaliaujamai atkavoatakavo ispanus. Galų gale ispanai jam pasiūlė taikos sutartį, 1534 m. perdavė jam ir jo pasekėjams miestą. Tačiau šis miestas neilgai egzistavo, nes po kelių metų vergų sukilimo metu buvo visiškai sudegintas, o gyventojai - išžudyti.

1501 m. Ispanijos monarchai (Aragono karalius [[Ferdinandas II Katalikas|Ferdinandas II]] ir Kastilijos karalienė [[Izabelė I]]) pirmą kartą suteikė [[Karibų jūra|Karibų jūros]] kolonistams teisę įvežti [[vergai|vergus]] iš Afrikos, kurie pirmieji buvo atvežti 1503 m. Atvežtieji vergai atsivežė ir savo kultūrą, kuri padarė didelę įtaką dabartinės Dominikos respublikos kultūrai.

<br>1510 m. į Ispanjolą iš ispanijosIspanijos buvo atvežta 250 [[juodieji ladinai|juodųjų ladinų]] partija. Dar aštuoniais metais vėliau į [[Vest Indija|Vest Indiją]] imta plačiai vežti Afrikoje gimusius negrus. Ispanjoloje imta auginti [[cukranendrė|cukranendres]], 1516 m. buvo pastatytas pirmas cukraus fabrikas Naujajame Pasaulyje. <ref name="Sharpe1998">{{cite web |url=http://www.siu.edu/~ebl/leaflets/sugar.htm |title=Sugar Cane: Past and Present |accessdate=2008-07-15 |last=Sharpe |first=Peter |coauthors= |date=1998-10-26 |work= |publisher=}}</ref> Didėjantis darbo jėgos poreikis cukranendrių auginimui vedė prie to, kad du dešimtmečius įvežamų vergų iš Afrikos skaičius didėjo eksponentiškai. Cukraus fabrikų savininkai netrukus sudarė vietinį kolonijinį elitą ir įtikino Ispanijos karalių leisti jiems iš saviškių tarpo rinkti Karališkosios Santa Domingo audiencijos narius. Skurdieji kolonistai vertėsi tuo, kad medžiojo saloje beklaidžiojusius sulaukėjusius galvijus ir pardavinėjo jų odas.

Cukranendrių auginimas itin padidino Ispanijos pajamas saloje, bet daug vergų pabėgdavo į salos gilumą, kur sunkiai praeinamuose kalnuose sudarė didėjančias [[maronai|maronų]] ({{es|cimarrónes}} pažodžiui 'sulaukėję, gyvenantys kalnų viršūnėse') bendruomenes. Apie 1540 m. maronų gaujos buvo tokios gausios, kad kaimo vietovėse tarp plantacijų ispanai galėjom keliauti tik didelėmis ginkluotomis grupėmis.

<br>Kitą dešimtmetį Karibų jūrą užplūdo anglų, prancūzų ir olandų [[piratai]]. 1541 m. imta statyti Santo Domingo gynybinę sieną, o jūrų kelionės imtos organizuoti gausiais, gerai ginkluotais karavanais. [[Havana]], kuri buvo strategiškai patogesnėje vietoje, buvo pasirinkta kaip prekybinių laivų vilkstinių bazė. Tai sumenkino Santo Domingo kolonijos reikšmę.

Užkariavus Amerikos žemyno žemes Ispanjolos reikšmė ėmė sparčiai menkti. Daug ispanų kolonistų išvyko į Meksikos ir Peru sidabro kasyklas, o nauji kolonistai iš Ispanijos ėmė aplenkti salą. Žemės ūkis ėmė silpti, naujų vergų importas ėmė mažėti. Baltieji kolonistai, laisvieji negrai ir vergai ėmė gyventi panašiame skurde, todėl rasinė hierarchija ėmė silpti, skirtingos grupės vis labiau asimiliavosi, tad susidarė mišrios tainų, ispanų ir afrikiečių kilmės gyventojų populiacija. Išskyrus Santo Domingo miestą, iš kurio dar vyko legalus eksportas, kiti uostai buvo priversti gyventi [[kontrabanda]]. Gyvulininkystė ir kontrabanda darėsi vieninteliu salos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.

<br>1586 m. [[Fransis Dreikas|Fransio Dreiko]] piratų pajėgos užėmė Santo Domingo miestą ir paėmė išpirką už jo grąžinimą ispanų valdžion.

1605 m. Ispanija, nepatenkinta kad Santa Domingas prekiauja tarp kitų ispanų kolonijų ir kitų Europos valstybių atakavo kolonijos šiaurinius ir vakarinius regionus ir privertė jų gyventojus persikraustyti arčiau prie Santo Dom ingoDomingo miesto.<ref>{{cite book |title=The Caribbean: The Genesis of a Fragmented Nationalism |edition=2nd edition |last=Knight |first=Franklin W. |authorlink= |coauthors= |year=1990 |publisher=Oxford University Press |location=New York |isbn=0195054407 |pages=54}}</ref> Ši operacija, vadinama ''devastaciones'', pasirodė tikra katastrofa. Daugiau kaip pusė perkeldintų kolonistų mirė nuo bado ar ligų.<ref>{{cite book |title=The Rough Guide to the Dominican Republic |last=Harvey |first=Sean |edition=3rd edition |authorlink= |coauthors= |year=2006 |publisher=Rough Guides |location=New York |isbn=1843534975 |pages=352 }}</ref>

1655 m. [[Oliveris Kromvelis]] atsiuntė admirolo Viljamo Peno (''William Penn'') vadovaujamą laivyną Santo Domingo kolonijai užkariauti. Balandžio 30 d. pralaimėję Santo Domingo apgultyje anglai pasitraukė, bet užtai užėmė [[Jamaika|Jamaiką]].

1700 m. Ispaniją ėmė valdyti nebe [[Habsburgai]], o [[Burbonai]]. Jie pradėjo ekonomines reformas, kurios ėmė atgaivinti prekybą Santo Dominge. Karūna ėmė vis labiau laisvinti kietą valdymą ir prekybos tarp Ispanijos ir kolonijų bei tarp pačių kolonijų suvaržymus. Paskutinis lobių laivynas išplaukė 1737 m. Netrukus buvo panaikinta uostų monopolijos sistema. Šimtmečio viduryje kolonijos gyventojų skaičių kilstelėjo imigracija iš [[Kanarų salos|Kanarų salų]]. Vėl buvo apgyvendinta šiaurinė salos dalis, ''Cibao'' slėnyje imta auginti [[tabakas|tabaką]]. Atsinaujino vergų importas. Santo Domingo gyventojų skaičius pakilo nuo 6 tūkst. 1737 m. iki maždaug 125 tūkst. 1790 m. Iš jų apie 40 tūkst. buvo baltieji žemės savininkai, apie 25 tūkst. išlaisvinti negrai ar mulatai, apie 60 tūkst. - vergai. Tačiau ispanų kolonija saloje liko skurdi ir pamiršta, ypač palyginus su kaimyniniu prancūzų San-Domingu, kuris tapo turtingiausia Naujojo Pasaulio kolonija.<ref>{{cite web |url=http://countrystudies.us/dominican-republic/3.htm |title=Dominican Republic&mdash;Thr First Colony |accessdate=2008-07-15 |work=U.S. Library of Congress |publisher= |date= }}</ref> Mažėjant kolonijinės prekybos suvaržymams San-Domingo elitas pasiūlė rinką Sant Domingo jautienos, odų, juodmedžio ir tabako eksportui.

Prasidėjus Haičio revoliucijai turtingoturtingos miestiečių šeimos, susijusios su kolonijine biurokratija, paliko salą, o dauguma kaimo vietovių haterosų ({{es|hateros}} 'galvijų rančininkai') pasiliko, nors jie prarado savo pagrindinę rinką. Ispanija šiuose neramumuose pamatė progą atsiimti visą ar bent dalį vakarinio salos trečdalio pasiremiant sąjunga su britais bei sukilusiais vergais. Ispanus sumušė juodaodžio jakobino ''Toussaint L'Ouverture'' pajėgos, ir 1795 m. pagal Bazelio taikos sutartį Prancūzija užvaldė visą salą.

<br>1801 m. '' L'Ouverture'' atvyko į Santa Domingą ir Prancūzijos Respublikos vardu paskelbė vergijos uždraudimą. Netrukus po to [[Napoleonas]] pasiuntė armiją numalšinti salą. Net pralaimėję haitiečiams buvusioje Ispanijos kolonijoje prancūzai paliko nedidelę įgulą. Vergija vėl buvo atkurta , ir ėmė grįžti daug emigravusių ispanų kolonistų.

1805 m., karūnavęs save imperatoriumi, ''Jean-Jacques Dessalines'' įsiveržė ir pasiekė Santa Domingą, bet pasitraukė susidūręs su Prancūzijos karo eskadra. Traukdamiesi per Cibao haitiečiai nusiaubė [[''Santiago de los Caballeros]]'' ir [[''Moca]]'' miestus, išžudė didžiąją dalį jų gyventojų, dėl ko prasidėjo du šimtus metų trukęs priešiškumas tarp dviejų šalių .