|
'''Eugenijus Meškauskas''' (g. [[1909]] m. [[kovo 1]] d. Aukštrakiai, Raseinių raj. - [[1997]] m. [[spalio 9]] d. [[Vilnius|Vilniuje]]) – sovietinių laikų lietuvių filosofas, profesorius. Daugiausia nagrinėjo [[marksizmas|marksistinės]] metodologijos, pažinimo, [[ideologija|ideologijos]] klausimus. Jo paskaitos nebuvo dogmatinio pobūdžio.
== Biografija ==
E. Meškauskas gimė ūkininkų šeimoje. Mokėsi [[Raseinių gimnazijoje]], buvo trečios gimnazijos laidos [[absolventas]]. Priklausė Ateitininkų kuopai, buvo jos pirmininkas. 1927–1931 m. studijavo teisę [[Vytauto Didžiojo universitete]]. Dar mokydamasis gimnazijoje jis parodė savo nepriklausomą charakterį. Studijų metais jo įsitikinimų kryptis – kairumas, būdingas nemažam tarpukario Lietuvos inteligentų sluoksniui. Buvo vienas iš studentų draugijos Aurora steigėjų. Iki 1940 metų dirbo įvairiose Kauno miesto įstaigose. 1940 m. baigė [[Vilniaus universitetą]].
== Mokslinė veikla ==
1940–1941 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Kai karo metais pasitraukė į Rusiją, 1942–1944 m. jam teko laikraščio „[[Tarybų Lietuva]]“ redaktoriaus pavaduotojo pareigos. Nuo 1944 m. iki 1995 m. dėstė filosofiją Vilniaus universitete. 1947–1956 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto [[dekanas]], 1956–1959 m. – Vilniaus universiteto prorektorius mokslo reikalams. 1956 metais grąžino filosofijai, kaip ir visam universitetui, lietuvišką veidą. Pradžia siejama su tapusiu rektoriumi [[Juozu Bulavu]]. Jis pakvietė E. Meškauską į prorektoriaus pareigas. Ir nors J. Bulavas greitai neteko rektoriaus pareigų, akademinis atgimimas buvo pradėtas (E. Meškauskas 1959 m. atleistas kartu su rektoriumi Juozu Bulavu „už politinio pobūdžio klaidas“). 1956–1987 m. – Filosofijos katedros vedėjas; profesorius (1982).
== Bibliografija ==
Yra parašęs knygų, paskelbęs straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš pažinimo teorijos, [[ideologijos]] teorijos, filosofijos istorijos. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo [[metodologijos]], [[determinizmo]], [[materializmo]], [[dialektikos]], [[visuomeninės sąmonės]], [[ideologijos teorijos]] problemas.
== Įvertinimas ==
1996 m. E. Meškauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo [[kunigaikščio Gedimino]] [[trečiojo laipsnio ordinu]].
== Aforizmai, mintys ==
"Kasdieniame bendravime paprotinės dorovinės normos visų pirma išreiškia paprastąjį žmonių solidarumą, būtiną vidinę bet kokių visuomenės kolektyvų egzistavimo sąlygą. Visuomeninis auklėjimas padaro jas vidinio įsitikinimo arba sąžinės dalyku." Tai [[V. Žemaičio]] knygoje "Etika. Aforizmų žodynas" Meškausko išsakyta mintis apie "normą"
== Bendra informacija ==
Profesorius Eugenijus Meškauskas buvo ta asmenybė, kuri padarė žymią įtaką pokario Lietuvos filosofinei kultūrai – formavo filosofinę mintį ir filosofavimo stilių. Vilniaus universitetas tapo svarbiausias filosofinių idėjų skleidimo židinys. Čia susibūrė geriausi filosofijos dėstytojai. Tuometinis filosofijos [[renesansas]] – tai visų pirma E. Meškausko nuopelnas. Būtent jis daugelį išmokė, kad filosofija gali ir turi būti ieškanti ir svarstanti, abejojanti ir įrodinėjanti. Tai buvo šviesi ir tauri asmenybė, dažnai vadinama Lietuvos Sokratu.
Be E. Meškausko asmenybės neįsivaizduojamas nei pokarinis Vilniaus universitetas, nei pokarinė Lietuvos filosofija, nei apskritai jos intelektualinis gyvenimas. Daugeliu atžvilgių jis buvo šviesus [[autoritetas]], pakankamai pripažintas gana skirtingos galvosenos ir laikysenos studentų, inteligentų, o sukąstais dantimis net ir valdžios žmonių. Tai buvo [[fenomenas]], susijęs su daugelio žmonių gyvenimais, o kartu juos modifikavęs, humanizavęs ir gynęs. E. Meškauskas, pats ir per savo mokinius, savo dėstomo dalyko universalumu nuspalvino bent dviejų generacijų universitetinę mąstyseną, kuri ir buvo ta dirva, kurioje pasisėjo Persitvarkymo Sąjūdžio grūdas.
E. Meškauskas beveik 50 metų dėstė filosofiją, 30 metų vadovavo Filosofijos katedrai, sutelkė ir išugdė šios katedros darbuotojus. Tapęs katedros vedėju, rūpinosi nacionalinių kadrų ugdymu. E. Meškausko pastangomis VU Filosofijos katedra gavo teisę turėti aspirantų. Ilgą laiką jis buvo vienintelis aspirantų vadovas. Katedros aspirantams jis leido beveik laisvai pasirinkti disertacijų temas ir, lyginant su septintojo dešimtmečio pradžia, toli už marksistinės filosofijos ribų išplėsti Lietuvoje nagrinėjamas filosofijos problemas ir personalijas. Prof. E. Meškausko auklėjamiems ir vadovaujamiems universiteto filosofams, paskaitose ir leidiniuose atidavusiems privalomą duoklę marksistinei metodologijai, sovietmečiu iš esmės pavyko išvengti atotrūkio nuo pasaulinės filosofinės kultūros konteksto. E. Meškauskas ir jo mokiniai marksistinę filosofiją dėstė kaip bendrąją mokslo metodologiją, neretai padėdami plisti kitokioms teorijoms ir vertinimams. Šiuo požiūriu Vilniaus universiteto Filosofijos katedra gerokai skyrėsi nuo kitų TSRS universitetų panašių katedrų. Vienas E. Meškausko mokinių Krescencijus [[Antanas Stoškus]] prisimena: „... katedros gyvenimas susidėjo iš dviejų dalių – akademinės (pedagoginis ir mokslinis darbas) ir laisvų pokalbių. Abi dalys buvo vienodai svarbios ir vienijo žmones apie jos dvasinį centrą – E. Meškauską. Dabar manau: turbūt laisvoji dalis tais laikais buvo net svarbesnė. Tai buvo savotiškas diskusijų klubas, gana atvirai svarstęs visas viešojo gyvenimo problemas ir stebėtinai neišprovokavęs represijų. <...> Mes buvome labai skirtingi, tačiau mus vienijo kritiškas, o kartais ironiškas požiūris į viską, kas vyko mūsų krašte ir pasaulyje. Kitur tokios liberalios ar intelektualios aplinkos mes neturėjome. Akademiniai užsiėmimai mus mokė teorinės, o laisvieji pokalbiai – gyvenimo išminties. Tuščia klausti, kuri pusė buvo lemianti. Jos abi formavo tą reiškinį, kuris vadinamas Meškausko mokykla“. Mokyklos kūrėjas E. Meškauskas (svarbesni atstovai – [[A. Lozuraitis]], [[J. Repšys]], [[K. Stoškus]]) skatino kritiškai plėtoti marksizmo principus, jį traktavo kaip bendrąją mokslų metodologiją.
== Šaltiniai ==
* Pagal spaudą parinktas straipsnis [[Snieguolės Misiūnienės]].
* Prof. [[Česlovo Kalendos]] straipsnis.
* [[V. Žemaičio]] knyga " Etika. Aforizmų žodynas"
{{Lt-biograf-stub}}
|
