Bėro dėsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Statesnis krantas visada tas, kurį labiau graužia upės srovė. Žemei besisukant, įvairūs jos paviršiaus taškai tarp ašigalio ir pusiaujo juda iš vakarų į rytus nevienodu greičiu dėl rutulinės Žemės formos. Greičiausiai juda pusiaujo linijos taškai (465 m per sek.); kuo arčiau ašigalio, tuo judėjimas (sukimasis) mažesnis. Upė, tekėdama iš šiaurės į pietus (dienovidžio kryptimi) tolydžio patenka į greitesnio judėjimo taškus ir, turėdama anksčiau įgyto (lėtesnio) judėjimo tempą, negali iškart pereiti į didesnį judėjimą. Dėl to vanduo labiau spaudžia dešinį (vakarų) krantą, nes daugiau krypsta į vakarų pusę ir taip labiau išplauna dešinįjį nei keirįjį krantą. Priešinga kryptimi (iš pietų į šiaurę) tekėdamas vanduo pereina į lėtesnio Žemės sukimosi vietas ir krypsta į rytus bei labiau išplauna rytinį krantą. Bear teigė, kad šis dėsnis tinka tik toms upėms, kurios teka dienovidinio kryptimi, t. y. iš šiaurės į pietus ar iš pietų į rytus. Vėliau kiti tyrinėtojai įrodė, kad dėsnis tinka ir toms upėms, kurios teka paraleline (iš vakarų į rytus ar iš rytų į vakarus) linkme. Šiuo atveju jo pasireiškimas priklauso nuo upės pločio. jeigu upė teka iš rytų į vakarus, t. y. prieš Žemės sukimosi kryptį, tada srovės greitis silpnina upei Žemės sukimosi greitį, išcentrinė jėga mažėja. Vanduo, būdamas kad ir labai nedidelėje nuožulnumoje į [[ašigalis|ašigalį]], neišsilaiko ir krypsta į šiaurę, stipriau plaudamas šiaurinį, t. y. dešinįjį krantą.