Baladė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 89.116.245.157 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (naudotojo Thijs!bot keitimas) |
|||
Eilutė 4:
Pavadinimas [[XII a.]] atsirado [[Provansas|Provanse]], kur baladė reiškė šokio dainą su [[Refrenas|refrenu]]. Italų poezijoje atsirado [[XIII a.|XIII]]–[[XIV a.]], prancūzų – [[XIV a.|XIV]]–[[XVI a.]] Čia baladė buvo lyrinis griežtos metrinės formos eilėraštis (E. Dešanas, [[François Villon|F. Vijonas]]). Vėliau toks baladės tipas išnyko, nors jį atgaivinti ir buvo bandoma (pavyzdžiui, [[XIX a.]] parnasininkų pastangos). Anglų ir škotų baladė, genetiškai nesusijusi su prancūziškąja, suklestėjo [[XV a.]] [[Normanai|Normanų]] atneštu baladės vardu buvo pavadinta dramatiškos [[Fabula|fabulos]] liaudies daina, kuri dažnai reiškia politines, socialines idėjas (pvz., baladė apie Robiną Hudą). [[Viduramžiai|Viduramžių]] anglų ir škotų baladėmis buvo susidomėta [[XVIII a.]] pab. – XIX a. pr. Pasirodė jų rinkinių (T. Persio, [[Valteris Skotas|V. Skoto]]). Veikiamas šių tautosakinių baladžių, susiformavo literatūrinės baladės žanras, kuris [[Sentimentalizmas|sentimentalizmo]] ir [[Romantizmas|romantizmo]] laikotarpiu tapo vienu populiariausių žanrų ir paplito didžiojoje [[Europa|Europos]] dalyje. Buvo sukurta baladės teorija.
=== Žymiausi kūrėjai ===
==== Užsienyje ====
Žymiausi baladžių kūrėjai: anglų literatūroje – [[Robert Burns|R. Bernsas]], [[Samuel Taylor Coleridge|S. T. Kolridžas]], [[William Wordsworth|V. Vordsvertas]], vokiečių – [[Gustav Burger|G. Biurgeris]], [[Gėtė|J. V. Gėtė]], [[Friedrich Schiller|F. Šileris]], L. Ūlandas, [[Heinrichas Heinė|H. Heinė]], prancūzų – [[Viktoras Hugo|V. Hugo]], [[Alfredas de Miusė|A. de Miusė]], rusų – V. Žukovskis, [[Aleksandras Puškinas|A. Puškinas]], [[Michailas Lermontovas|M. Lermontovas]], [[Eduardas Bagrickis|E. Bagrickis]], [[Nikolajus Tichonovas|N. Tichonovas]].
==== Lietuvoje ====
[[Maironis]] įvedė baladės žanrą į lietuvių literatūrą. Vėliau baladžių parašė [[Salomėja Nėris|S. Nėris]], [[Vincas Mykolaitis-Putinas|V. Mykolaitis-Putinas]], [[Justinas Marcinkevičius]]. Lietuvių tautosakoje baladžių gana mažai. Jos turi ryškų lyrinį pradą, struktūriškai artimos lyrinėms dainoms. Daugiausia paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje.
== Muzikoje ==
Baladė yra ir muzikos žanras. Tai vokalinis ar instrumentinis laisvos muzikinės formos istorinio, herojinio, fantastinio turinio kūrinys. Iš pradžių balade viduramžiais vadinta romanų tautų šokio daina, vėliau ([[Trubedūras|trubedūrų]], [[Minezingeris|minezingerių]] kūryboje) – instrumento pritariama posminė daina. XIX a. iš balade vadintos siužetinės anglų ir šktoų dainos susiformavo romantinė muzikinė baladė.
Vokalinių baladžių sukūrė tokie autoriai, kaip [[Franz Schubert|F. Šubertas]], J. K. Lėvė, [[Michailas Glinka|M. Glinka]], instrumentinių baladžių [[Fortepijonas|fortepijonui]] – [[Frederikas Šopenas|F. Šopenas]], [[Ferencas Listas|F. Listas]], [[Johanas Bramsas|J. Bramsas]], [[Smuikas|smuikui]] – H. Vietanas, fortepijonui ir smuikui – G. Forė.
Kaip atskira [[arija]] baladė būdinga kai kurioms XIX a. [[Opera|operoms]] ([[Šarlis Guno|Š. Guno]] „Faustas“, [[Piotras Čaikovskis|P. Čaikovskio]] „[[Pikų dama]]“).
Lietuvoje XX a. baladžių sukūrė [[Stasys Šimkus|S. Šimkus]] („[[Nugrimzdęs dvaras]]“), A. Račiūnas („Baladė apie tris kareivius“), [[Antanas Budriūnas|A. Budriūnas]] sukūrė 7 balades chorui.<ref>{{LTE|I}} 578–579 psl.</ref>
== Šaltiniai ==
| |||