Italikai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Spėjama, kad italikų protėvynė buvusi aukštutinio [[Dunojus|Dunojaus]] baseine ir siekusi rytines [[Alpės|Alpių]] kalnų pašlaites. Artimiausi italikų kaimynai anuomet buvo [[germanai]] ir [[keltai]], o tolimesni - [[graikai]] ir [[ilyrai]]. Tokias išvadas leidžia daryti jų kalbų palyginimas. Apie 2000 m. pr. Kristų prasidėjo italikų [[migracija (geografija)|migracijos]]. Pasinaudodami rytinių Alpių kalnų perėjomis, jie įkeliavo į [[Apeninų pusiasalis|Apeninų pusiasalį]]. Pradžioje jie įsikūrė [[Po (upė)|Po upės]] baseine (Lombardijos žemumoje), o apie 1000 m. pr. Kristų jiems jau priklausė ne tik Lombardijos žemuma, bet ir žymi vidurinės Italijos dalis. Italikai buvo susiskirstę į daug genčių; žymiausios jų buvo [[lotynai]], [[umbrai]], [[oskai]]. Visų stipriausia buvo lotynų kiltis. Ji apsigyveno [[Tibras|Tibro]] upės slėniuose, įkūrė Romos miestą ir vėliau nukariavo ir sujungė į vieną valstybę ne tik visas italikų, bet ir svetimas gentis. Nuo Romos miesto lotynai gavo [[romėnai|romėnų]] pavadinimą, o vėliau ir visus italikus imta vadinti romėnais. Italikai, atkeliavę į Apeninų pusiasalį, pietinėje jo dalyje ir [[Sicilij]]oje rado graikų kolonijas, o vidurinėje pusiasalio dalyje - senuosius krašto gyventojus etruskus, [[Herodotas]] juos vadino ''tirėnais''. Spėjama, kad patys etruskai save vadino ''rasenais''.