Biarmija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 18:
<br>Biarmų dievo ''Jomali''<ref>Labiausiai įtikima, kad jo kilmė tokia pati kaip ir {{fi|jumala}} 'dievas' ar jo atitikmenų kitos finų kalbose. Tuo remiantis teigiama, kad biarmai galbūt buvo finai.</ref> vardas yra [[finougrų kalbos|finiškas]], bet aprašyti jo bruožai yra labiaus sibirietiški, yžač karūna su dvylika auksinių žvaigždžių, kurios būdingos Sibiro [[šamanas|šamanų]] kepurėms.
''[[Olaus Magnus]]'' Bjarmalandą pažymėjo [[Kolos pusiasalis|Kolos pusiasalyje]]<ref>[http://www.bell.lib.umn.edu/map/OLAUS/carta.html Olaus Magnus Map of Scandinavia 1539]. See section C.</ref>, o ''[[Johannes Schefferus]]'' (1621
Pagal sagą apie Otaro kelionę norvegas pirklys Otaras pasakojo karaliui [[Alfredas Didysis|Alfredui Didžiajam]], kad jis kelias dienas plaukė šiaurine pakrante, po to į pietus, kol atvyko prie didelės upės (galbūt - Šiaurinės Dvinos). Upės [[estuarija|estuarijoje]] gyveno ''Beormas'', kurie, kitaip nei klajokliai [[samiai]], buvo sėslūs, o jų kraštas buvo turtingas ir tankiai apgyvendintas. Otaras jų kalbos nežinojo, bet pasakojo, kad jų kalba buvo panaši į [[samių kalba|samių kalbą]]. Biarmai Otarui pasakojo apie savo šalį bei su ja besiribojančius kraštus.
<br>Vėliau iš Norvegijos buvo surengtos kelios ekspedicijos į Bjarmalandą - 920 m. Erikas Kruvinasis Kirvis ({{Ssk|Eiríkr Blóðøx}}; {{en|Eric Haraldsson Bloodaxe}}), o vėliau - Eriko sūnus Norvegijos karalius Haraldas II ({{ssk|Haraldr Gráfeldr}}; {{en|Harald II Greycloak}}) bei 1090 m. - Hakonas Magnusonas ({{no|Håkon Magnusson Toresfostre}}).
Žinomiausia ekspedicija į Biarmiją yra [[Toriras Šuo|Toriro Šuns]] ({{ssk|Þórir hundr}}). Jis su draugais 1026 m. atvyko į Biarmiją, kur pradėjo prekiauti su vietiniais gyventojais ir pripirko daug kailių, o tada apsimetė išvykstą. Po to jie paslapčia išsilaipino į krantą ir apiplėšė laidojimo vietą, kur biarmai buvo pastatę savo dievo ''Jomali'' stabą. [[Stabas]] vaizdavo dievą, ant kelių laikantį dubenį su sidabru, o ant kaklo buvo vertinga grandinė. Toriras ir jo vyrai su turtingu grobiu sugebėjo pabėgti nuo persekiojusių biarmų.
Dabartiniai istorikai mano, kad biarmų turtai buvo sukaupti iš prekybos, kuri vyko Dvina, [[Kama (upė)|Kama]] bei [[Volga]] su bolgarų ir kitomis gyvenvietėmis pietesnėse žemėse. Ten biarmai kailius bei [[vėpliai|vėplių]] iltis parduodavo už sidabrą ar keisdavo į kitas prekes. Šiaurėje biarmai prekiavo su [[samiai]]s, kurie, manoma, buvo biarmų duoklininkai.
Atrodo, kad skandinavai irgi naudojosi prekybiniu Dvinos keliu, kuris papildė Volgos ir [[Dniepras|Dniepro]] kelius. 1217 m. du norvegų pirkliai atvyko į Biarmiją pirkti kailių. Vienas iš jų patraukė toliau į pietus per Rusią į [[Palestina|Palestiną]], kur jis norėjo prisidėti prie [[Kryžiaus žygiai|Kryžiaus žygių]]. Antrasis liko Biarmijoje, bet buvo biarmų užmuštas. Atsakydama į tai Norvegijos valdžia pareikalavo iš Biarmijos kompensacijos, ir galų gale 1222 m. norvegai nusiaubė Biarmiją
Manoma, kad XIII a. prasidėjo Biarmijos, tapusios [[Novgorodo respublika|Novgorodo respublikos]] duoklininke, nuosmukis. Dalis slavų, besislepiančių nuo totorių, patraukė šiaurėn į Biarmiją ir prie [[Belozerskas|Beloozero]]. Dalis išstumtų biarmų pasitraukė į Norvegiją, kur jie 1240 m. iš karaliaus Hakono IV prie [[Malangenas|Malangeno fiordo]] gavo žemės. Galbūt didesnę neigiamą įtaką padarė Kryžiaus žygiai, dėl kurių prekybiniai keliai pasislinko į vakarus bei į pietus.
XIII a. pradžioje novgorodiečiai įkūrė [[Velikij Ustiugas|Velikij Ustiugą]], kuris tapo svarbiu biarmų prekybos konkurentu. XIV-XV a. į Biarmiją atvyko vis daugiau slavų, kurie palaipsniui asimiliavo biarmus.
| |||