Jean-Philippe Rameau: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Jean-Philippe Rameau''' ('''Žanas Filipas Ramo'''; g. [[1683]], m. [[1764]]) - ryškiausias vėlyvojo baroko muzikas. Tarnavo vargonininku ir muzikos mokytoju ir sukūrė daug muzikos [[klavesinas|klavesinui]], bet jis vis dėlto neužtemdė F. Kupereno spindesio.

Ž. F. Ramo užima reikšmingą vietą muzikos istorijoje ir kaip teoretikas - 1722 m. pasirodęs jo „Harmonijos traktatas“ davė pradžią klasikinei harmonijos, akordų bei jų jungimo logikos teorijai. Šis veikalas tapo atsirandančio klasicistinio muzikos stiliaus teoriniu pagrindu. Antroje savo gyvenimo pusėje Ž. F. Ramo buvo žymus teatro kompozitorius, garsiausias po Ž.B.Liuli.

Didžiausio praėjusios kartos operos meistro Andrė Kampros nuomone, pirmos didžiosios Ž.F.Ramo operos „Ipolitas ir Arisija“ (1733) muzikos užtektų dešimčiai operų.

Iš pagrindinių Ž.F.Ramo kūrinių dar minėtinos operos „Kastoras ir Poluksas“ (1737), „Dardanas“ (1739), opera baletas (arba herojinis baletas, yra šventiškas iškilmingas žanras, paralelinis prancūzų operai; jį sudarė šokių scenos, arijos ir chorai) „Galantiškoji Indija“ (1735) ir mini baletas „Pigmalionas“ (1748).