Lietuviškas vakaras: Skirtumas tarp puslapio versijų

* Vieši lietuviškieji vakarai – po [[Spaudos draudimas|spaudos draudimo]] panaikinimo neišblėsęs teatro sąjūdis, daugiausiai inicijuotas įvairių meno draugijų: Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kt.

 

 

[[Vaizdas:Klojimas, 2007-04-21.jpg|thumb|250px|Klojimuose vykdavo slapti vakarai. Klojimas past. XIX a. II-oje pusėje, Utenos raj.]]

Nemažą poveikį slaptai lietuvių scenai turėjo rusų, lenkų, o ypač latvių teatras. Latvių organizuotumas, susiklausymas, drausmingumas lietuviams imponavo. Lietuvių laikraščiai dažnai parašydavo apie latvių teatro laimėjimus, dažnai primindavo, kad ir lietuviams reikėtų pasiekti jų pavyzdžiu. Tačiau Lietuvoje rengti vaidinimus, kaip ir dirbti bet kokį visuomeninį ar kultūrinį darbą, buvo uždrausta. [[Muravjovas|Vilniaus generalgubernatorius]] važinėjo net į [[Sankt Peterburgas|Peterburgą]] ir į [[Ryga|Rygą]] rūpindamasis, kad ir ten būtų uždrausta organizuoti lietuviškuosius vakarus ir apribota lietuvių draugijų veikla.

 

 

Vieni pirmųjų slaptų vaidinimų Lietuvoje buvo surengti [[Panemunėlis|Panemunėlyje]]. Čia [[1872]] m. apsigyveno kunigas [[Jonas Katelė]] ir pradėjo plačią šviečiamąją veiklą. Nebuvo lietuviškų mokyklų, todėl jis pats mokė lietuviško rašto bei [[Liaudies daina|liaudies dainų]], pramokusiems įsakė kitus mokyti.

[[1898]] m. suvaidinta [[Vaižgantas|Vaižganto]] pjesė „Nepadėjus ner ko kasti“, [[Antanas Vilkutaitis|Keturakio]] „[[Amerika pirtyje]]“ ir kt. Mokslininkų suskaičiuota, kad Lietuvoje buvo vaidinama daugiau kaip 200 vietų. Daugiausia vaidinta Rytų Lietuvoje (Panevėžio, [[Ukmergė]]s, [[Švenčionys|Švenčionių]] pavietai), rytų aukštaičių veiklos centras buvo [[Panevėžys]]. Taip pat dažniau buvo vaidinta [[Anykščiai|Anykščiuose]], [[Utena|Utenoje]], Rokiškyje. Nemaža vaidinimų suorganizuota vidurio Lietuvoje ([[Kaunas]], [[Šiauliai]] ir jų apylinkės), [[Žemaitija|Žemaitijoje]], [[Užnemunė]]je. Vilniaus apylinkėse ir apskritai pietryčių Lietuvoje lietuviškų vakarų buvo rengiama žymiai mažiau, tad galima suprasti kiek jie buvo populiarūs šiaurės rytų Lietuvoje ir [[Užnemunė]]je.

 

 

[[Vaizdas:Amerikapirtyje.jpg|thumb|300px|Pirmojo lietuviško vaidinimo „[[Amerika pirtyje]]“ afiša ir organizatoriai]]

Didelę reikšmę teatriniam gyvenimui turėjo viešai pradėjusių kurtis kultūrinių ir kitokių draugijų veikla. Šios draugijos, [[Vilnius|Vilniaus]] „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kitos, tapo vienos didžiausių [[XX a.]] pradžios viešų lietuviškųjų vakarų organizavimo iniciatorėmis. Pirmieji vieši vakarai susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio. Draugijų veikla virto ne tik savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis, viena iš pagrindinių visuomeninio bei kultūrinio darbo formų, bet [[XX a.]] antrame dešimtmetyje persiorganizavo į profesionalaus meno atlikimo kolektyvus ir organizacijas.

 

 

Lietuviškųjų vakarų rengėjai, [[aktorius|aktoriai]] neturėjo teatrinio išsilavinimo, daugelis niekad nebuvo matę jokio spektaklio. Vakarų rengimas pirmiausia buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės visuomeninės veiklos formų. Grįžę atostogų, studentai ar vyresni mokiniai, organizuodavo valstiečius, sudarydavo vaidintojų trupę, kuri per vasarą paruošdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar [[bažnytkaimis|bažnytkaimiuose]]. Kiek vėliau atsirado žymūs jaunimo talkininkai kultūrinio darbo srityje – [[Pedagogas|mokytojai]]. Taigi dažniausiai lietuviškų vakarų sumanytojai, [[režisierius|režisieriai]] paprastai būdavo inteligentai, neretai – studentai, ir vaidindavo kartu su valstiečiais.

Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą – labiau išprusę sodiečiai, išdaigininkai, pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai bei dalyviai. Lietuviškų vakarų kūrėjai spektakliuose perėmė šeimos ir [[etnografija|etnografinių]] švenčių: [[vestuvės|vestuvių]], darbų pabaigtuvių, vakaronių, ir t.t. išryškėjusią improvizacijų, [[karnavalas|karnavalų]], persirengėlių tradiciją. Vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicijos keliu iš kartos į kartą perteikiant [[liaudies teatras|liaudies teatro]] palikimą.

 

 

Organizuojant lietuviškus vakarus sunku buvo surasti patalpas repeticijoms bei vaidinimams. [[kaimas|Kaimuose]] tokias „sales“ atstodavo tušti [[klojimas|klojimai]] (lietuviškieji vakarai neretai buvo vadinami ''klojimų vakarais''). Vasarą likę tušti [[klojimas|klojimai]] būdavo labai talpūs, o įrengus scenos pakylą bei suolus, gerai pasitarnaudavo lietuviškiems vakarams. Klojimai būdavo gražiai išpuošiami, kelias į klojimą apstatomas berželiais, vakare nušvisdavo įmantriai kaimo menininkų išpuoštų žibintų eilė, įeinamosios klojimo durys papuoštos vainikais, žalumynais gėlėmis. Klojimai vakarams būdavo įrengiami atokiau nuo kelio, juos pasiekti buvo galima tik siauru takeliu per pasėlius. Spektakliai klojimuose nekenkė vaidinimo kokybei, nes vaidintojai nesivaržė su scenos plotu. Kambariuose ar mažose salėse, kur būdavo miniatiūrinės scenos (pvz.: Vilniaus „Rūtos“ salė), vaidinti būdavo sunkiau.

Miestuose ir miesteliuose rasti vaidinimui patalpas buvo sunku. Čia rečiau pasitaikydavo tinkami [[klojimas|klojimai]], be to, jie nebūdavo tušti. Neretai miestiečiams tekdavo vadinti inteligentų namuose, nedideliuose kambariuose arba tenkintis tokiomis salėmis kaip gaisrinės, [[arbatinė]]s, ūkiniai sandėliai ir t.t. Ilgainiui Lietuvoje pradėta statyti namus, skirtus kultūrinei veiklai. Dar [[1907]] m. „Vilniaus kanklių“ draugijos nariai savo susirinkime nutarė pasistatydinti liaudies namus, kuriuose būtų tinkama salė, [[scena]], [[skaitykla]] ir kitos patalpos. Šią iniciatyvą palaikė [[Lietuvos mokslų akademija|Lietuvos mokslo draugija]] ir [[Lietuvių dailės draugija]], tad visų lietuvių pastangomis buvo pastatyti reprezentaciniai Tautos rūmai ant [[Tauro kalnas|Tauro kalno]] [[Vilnius|Vilniuje]] (dabar buvę Respublikos profsąjungų kultūros namai). Tuo tarpu [[Vilnius|Vilniaus]] lietuviai turėjo „Rūtos“ salę (dabar [[Valstybinis Vilniaus mažasis teatras|Vilniaus mažasis teatras]]), kurioje buvo renkamasi repeticijoms, rengiami vakarėliai; čia veikė biblioteka, skaitykla. Tai buvo tikras Vilniaus lietuvių kultūros centras. Savo patalpas taip pat turėjo [[Kaunas|Kauno]] „Dainos“, [[Šiauliai|Šiaulių]] „Varpo“, [[Panevėžys|Panevėžio]] „Aido“ ir kitos draugijos.

 

 

Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo ne tik vaidinimas, bet ir deklamacijos, vadinamieji „gyvieji paveikslai“, [[liaudies daina|liaudies dainos]], tautiniai [[šokis|šokiai]], [[Vokalinė muzika|vokalinė]] ir [[instrumentinė muzika]], kartais būdavo skaitomos paskaitos. Svarbiausioji programos dalis buvo vaidinimas (dažniausiai nedidelė pjesė), dainavimas ir deklamacijos. Tik žymiai vėliau didesniuose miestuose, kuriuose išaugo specialios [[teatras|teatro]] draugijos, sugebėjusios pastatyti stambius veikalus, programą sudarydavo tik vaidinimas. Tačiau teatro, dainos bei muzikos draugijos dažnai statydavo nedidelius veikalus, prie kurių prijungdavo deklamacijas, dainas ir pan.

Žymiausi lietuviškų vakarų chorų vadovai, ištobulinę šį dainos ir teatro žanrą, paskatinę lietuvių [[dainų šventė]]s atsiradimą: [[Stasys Šimkus]], [[Juozas Tallat-Kelpša]], [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis]], [[Juozas Naujalis]], [[Vincas Nacevičius]], [[Mykolas Leškevičius]].

 

* [[Vytautas Maknys]]. ''Lietuvių teatro raidos bruožai''. Vilnius, 1972.