Celibatas katalikybėje: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Celibatas''' ({{lot|caelibatus, caelebs}} 'nevedęs') - Romos [[katalikai|katalikų]] dvasininkams privaloma viengungystė<ref>[http://www.zodziai.lt/lib/description.php?id=3626 Tarptautinių žodžių žodynas]. Žiūrėta 2007-08-18.</ref>, lytinio [[asketizmas|asketizmo]] forma. Celibatui būdingas visiškas [[lytinis susilaikymas]] ir [[skaistumas]] (neleidžiama bet kokia su seksualumu susijusi veikla – net ir [[masturbacija]] ar su [[seksas|seksu]] susijusios mintys).

 

[[Katalikų Bažnyčia|Katalikų bažnyčioje]] celibato pažadą duoda šventinamieji į [[diakonas|diakonus]] (išskyrus pasauliečius diakonus), o [[kunigas|kunigystės]] šventimų metu šis pažadas dar kartą pakartojamas. [[vienuolis|Vienuoliai]], darydami laikinuosius ar amžinuosius [[įžadas|įžadus]], duoda ne celibato, bet [[skaistybė]]s įžadą. [[katalikas|Katalikų]] dvasininkas taip pat privalo laikytis ir skaistybės, apie kurią kalba šeštasis [[Dievas|Dievo]] įsakymas - ''nepaleistuvauk'' (žr. [[dekalogas]]). Nors praktiškai skaistybė ir celibatas turi daug bendro - ir viena, ir kita iš esmės reiškia susilaikymą nuo seksualinio gyvenimo - jais pabrėžiami skirtingi niuansai. Skaistybė - ne elgesys ar pasirinkimas, o dorybė, t.y., ne tik seksualinio gyvenimo atsisakymas, bet ir nuolatinės pastangos vengti netyrų minčių ir pagundų. Tuo tarpu celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t.y., vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme. Būtinas ryšys tarp celibato ir kunigystės neegzistuoja, šiais laikais netgi diskutuojama apie jo panaikinimą, nors tradicija įsigalėjusi taip stipriai, kad bent artimiausiu metu tas sunkiai įtikima. Ši tradicija pagrįsta ir ekonominėmis priežastimis - t.y., kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų - ir psichosocialinėmis - t.y., manoma, kad neturėdamas savo šeimos ir neprivalėdamas ja rūpintis, kunigas lengviau sugeba visa širdimi atsiduoti savo parapijiečiams. Tačiau net ir lotynų apeigų [[Bažnyčia|Bažnyčioje]] neretai galima rasti [[sielovada|sielovados]] darbą dirbančių vedusių kunigų (pvz., [[dvasininkas|dvasininkai]] [[konvertitas|konvertitai]] iš kitų [[konfesija|konfesijų]]).

 

Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Nuo pat pirmųjų [[krikščionybė]]s amžių, skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikymui nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug krikščionių, net ir kunigų.

 

[[1984]] m. celibatas įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132).

 

Ankstyvojoje [[krikščionybė]]je, kuri egzistavo [[gnosticizmas|gnostinėje]] aplinkoje, neigusioje sukurto pasaulio, o tuo pačiu – ir kūno, [[gėris|gėrį]], toks atsisakymas galėjo sietis su troškimu išsilaisvinti iš gendančio kūno kalėjimo. [[Skaistumas]] buvo suvokiamas kaip kūno – sielos buveinės – švarumo išlaikymas.

 

[[Teologija|Teologiškai]] celibatas buvo ir yra įvairiai interpretuojamas. Tai ir susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas, ir viena iš askezės formų, [[eschatologija|eschatologinis]] būsimojo gyvenimo ženklas, ir atsižadėjimas šeimyninės atsakomybės, kad būtų galima pilnai pasišvęsti Dievo karalystei, ir apaštalinis laisvumas atsiduoti tarnystei, ir netgi [[krikščioniška]] kontr - kultūra, ženklinanti alternatyvią vertybių sistemą. Bažnyčia šiandien apie celibatą kalba kaip apie dovaną ir kaip savęs dovanojimą: Dievas dovanoja, ir asmuo dalijasi šia dovana, tai viena iš Dievo meilės išraiškų, o taip pat ir Dievo meilės ženklas, asmeniui save dovanojant kitiems ir bendruomenei.

 

Kitose [[religija|religijose]], pavyzdžiui, [[induizmas|induizme]] ar [[budizmas|budizme]], taip pat yra žinoma celibato praktika. Jose jos prisilaikoma kaip tam tikros dvasinės askezės disciplinos.

 

<references/>

 

* [http://www.intratext.com/IXT/LIT0014/_P6.HTM Popiežius Paulius VI apie celibatą]

* [http://www.religija.lt/content/view/782/43/ Popiežius Benediktas XVI apie celibatą]