Almochadai: Skirtumas tarp puslapio versijų

{{Maroko valdovų dinastijos}}

 

Almochadų dinastijos įkūrėjas buvo [[Ibn Tumartas]], kilęs iš [[Masmudai|Masmudų]] genties, nedidelio [[Atlaso kalnai|kalnų]] kaimelio Iglizo (pietų [[Marokas]]). Apie [[1110]] m. jis paliko gimtąsias vietas ir išvyko į piligriminę kelionę aplankyti [[Meka|Mekos]], paskui siekti dvasinių mokslų į [[Damaskas|Damaską]] ir [[Bagdadas|Bagdadą]]. Bagdade jis mokėsi Alašari (Abu al-Hasan al-Ash'ari) [[Ortodoksija|ortodoksinėje]] musulmoniškoje mokykloje, kur išvystė savo teologinį mokymą, kuris buvo paremtas [[Unitarianizmas|unitarianizmu]] (nekrikščioniškas monoteismas) ir neigė nepriklausomo [[Dievas|Dievo]] egzistavimą.

 

Po dešimties metų jis grįžo į šiaurės Afriką ir apsigyveno [[Bedžaja|Bedžaje]], čia atsirado ir pirmieji jo pasekėjai. Jų tarpe buvo ir [[Abdal Muminas]]. Moraliniai principai, kurių aiškinimus pradėjo reformatorius Tumartas, buvo charakterizuojami kaip labai griežti. Jis propagavo ankstyvąjį islamą, t.y. skatino atsisakyti alkoholio, draudė pasilinksminimus (tarp jų ir muziką), smerkė prabangą ir laisvas moteris. Visa tai nebuvo nauja, bet moraliniai principai, vyravę tuo metu [[Magrebas|Magrebe]] nuo [[Tunisas|Tuniso]] iki [[Marakešas|Marakešo]] buvo visai kiti. Apie [[1120]] m., kai jis turėjo dešimtis pasekėjų, Ibn Tumartas savo mokymą perkėlė į [[Atlaso kalnai|Atlaso]] berberų kraštą. Praėjo keli metai ir aplinkinės gentys pripažino jį [[Imamas|imamu]], prisiekė nepalikti jo šventajame kare prieš Maroką valdančius [[Almoravidai|Almoravidus]]. Ibn Tumartas pasiskelbė ''[[Mahdis|mahdi]]'' – neklystančiu [[Imamas|imamu]], Dievo pasiuntiniu, kad naikintų paklydėlius ir garantuotų savos tiesos tikėjimo pergalę. [[1125]] m. jis įsikūrė mažame [[Tinmalas|Tinmalo]]<ref>http://lexicorient.com/morocco/tin_mal.htm Tinmalo mečetė Atlaso kalnuose</ref> kaimelyje. Kariniai veiksmai prieš Almoravidus prasidėjo dar [[1122]] m. [[1128]] m. Almochadų armija keturiasdešimt dienų buvo apsupusi [[Marakešas|Marakešą]], bet galiausiai, patyrusi didelius nuostolius, atsitraukė. Praėjus keletui mėnesių po šios operacijos Ibn Tumartas mirė. Jo mirtis dvejus metus buvo slepiama nuo kitų Almochadų, o visus reikalus tvarkė „dešimtininkai“. Tik [[1130]] m. Abdal Muminas buvo pripažintas mahadi paveldėtoju ir gavo kalifo titulą.

Per dešimtmetį Almochadai, vadovaujami Abdal Mumino, plėtė savo valdas. Iš pradžių buvo užimta Maroko Atlaso kalnų provincija, paskui prijungtos [[Rifo kalnai|Rifo]] lygumos. Almoravidų sultonas [[Tašminas ibn Ali]] bandė gintis su armija, kuriai vadovavo [[Reverteras]] (''Reverter Guislaber de la Guardia''), [[Zenata]]<ref>http://www.1911encyclopedia.org/Zenata Zenata – berberų gentis</ref> genties sąjungininkais, bei [[Chamadidai|chamadidų]] (Hammadid) pagalba iš [[Alžyras|Alžyro]]. Bet [[1144]] m. žuvo Reverteras, [[1146]] m. ir Tašminas ibn Ali. Abdal Muminas pajudėjo link [[Fesas|Feso]]. Po devynių mėnesių apgulties Fesas buvo užimtas, [[1147]] m. šturmu buvo užimtas Marakešas. Paskutinis Almoravidų valdovas [[Ishakas ibn Ali]] buvo teisiamas kartu su giminaičiais. [[1148]] m. Maroko užkariavimas buvo baigtas. [[1151]] m. Abdal Muminas išsiruošė į vidurio Magrebą kariauti su Chamadidų dinastijos sultonu [[Jahija ibn Abdalazizas|Jahija]] (Yahya ibn Abd al-Aziz). Buvo užimtas [[Alžyras (miestas)|Alžyras]], o iki [[1159]] m. ir visas [[Tunisas]]. Čia po [[Ziridai|Ziridų]] dinastijos subyrėjimo Almochadai greitai nukariavo smulkius emyratus. Į [[Tunisas (miestas)|Tunisą]] ir [[Susas|Susą]] jis įžengė be mūšio, pasipriešino tik [[Mahdija]]. Miestas atkakliai gynėsi ir pasidavė tik [[1160]] m. sausį. Baigęs Magrebo užkariavimą Muminas [[1161]] m. persikėlė per [[Gibraltaro sąsiauris|Gibraltarą]] ir išsilaipino [[Ispanija|Ispanijoje]]. Daugelis vietos emyrų jau anksčiau buvo pripažinę Mumino valdžią, bet didžioji dalis [[Al-Andalusija|Andalūzijos]] susijungė į nepriklausomą valstybę, kurios priešakyje stojo [[Sevilija|Sevilijos]] valdovas, krikščioniškos kilmės ispanas, Ibn Mardanišas (Muhammad ibn Mardanis). [[1162]] m. kalifas atėmė iš jo [[Granada|Granadą]] ir grįžo į [[Ribatas|Ribatą]] rinkti naujos armijos žygiui į šiaurę. Bet šių planų išpildyti nespėjo, - jis mirė [[1163]] m. Valdžią paveldėjo jo sūnus [[Abu Jakubas Jusufas I|Jusufas I]]. [[1170]] m. Jusufas pratęsė tėvo pradėtą kovą su Ibn Mardanišu, kuris palaikomas [[Aragonas|Aragono]], [[Kastilija ir Leonas|Kastilijos]] ir [[Barselona|Barselonos]] karalių puldinėjo Almochadų teritorijas. O [[1172]] m. žuvus Ibn Mardanišui visa musulmoniška [[Ispanija]] pripažino Almochadų valdžią. Su krikščionimis Jusufas sudarė septynerių metų taikos sutartį, kurią [[Leonas (Ispanija)|Leono]] karalius [[Alfonsas IX]] (Alfonso IX of León) netrukus sulaužė. [[1184]] m. Jusufas pradėjo karą su [[Portugalija]], kuriame būdamas 46 metų žuvo.

Valdžią paveldėjo jo 25 metų sūnus [[Abu Jusufas I Jakubas Almansuras]]. Jo valdymas prasidėjo sudėtingoje aplinkoje. Iš naujo teko įsitvirtinti Ispanijoje, įtempta padėtis buvo [[Tunisas|Tunise]], kur įsiveržė [[Balearų salos|Maljorkos]] emyrai broliai Banu Ganijai (Banu Ghaniya). [[1184]] m. Banu netikėtai užėmė [[Bedžaja|Bedžają]], o po to, padedami vietos gyventojų, [[1186]] m. – Alžyrą ir Milianą (Khemis Meliana), o [[1187]] m. – [[Gafsa|Gafsą]] (Tunisas). Ką tik paėmęs valdžią jaunasis kalifas Jakubas Almansuras puolė brolius Banu Ganijus ir nugalėjo prie [[Konstantina|Konstantinos]] ir antrą kartą prie [[Gabesas|Gabeso]]. Kad baigtų vietos genčių sukilimą, jis perkėlė į Maroką tris arabų gentis, bet vis tiek čia Almochadų valdžia liko silpna. [[1188]] m. Jahija ibn Ganija (Yahya Ibn Ghaniya) atnaujino karą ir per kelerius metus užkariavo visą rytų Magrebą. Jakubas Almansuras negalėjo kariauti dviem frontais ir didžiausią dėmesį skyrė Ispanijai. Čia krikščionys, vadovaujami Kastilijos karaliaus [[Alfonsas VIII|Alfonso VIII]], po ilgos apgulties atėmė iš Almochadų [[Kuenka|Kuenką]], o Leono karalius – [[Estremadūra|Estremadūrą]]. Jakubas Almansuras kruopščiai ruošėsi atsakomajam mūšiui ir [[1195]] m. [[liepos 18]] d. prie Alarkos nugalėjo kastiliečius (Battle of Alarcos). Po šios pergalės jis pradėjo puolimą prieš [[Toledas|Toledą]], [[Madridas|Madridą]] ir Kuenką, bet šių miestų apgultys buvo bevaisės. Tuo metu, kai šalies pakraščiuose vyko karai, pačiame Maroke buvo taika ir šalis klestėjo. Todėl Jakubo Almansuro valdymas buvo sėkmingiausias Almochadų imperijos istorijoje.

Po Jakubo Almansuro mirties prasidėjo greitas imperijos nuosmukis. [[1199]] m. šalį paveldėjo jo sūnus [[Muhamedas Anasyras]]. Jis pirmiausiai atnaujino kovą su Banu Ganija. Muhamedo Anasyro laivynas vėl užėmė Tunisą, o armija įžengė į Gafsą ir Mahdiją. Jahija ibn Ganija pralaimėjęs pabėgo į dykumą. Kalifas Tunise vietininku paskyrė šeichą Abu Muhamedą. Tuo tarpu Ispanijoje Kastilijos karalius ruošėsi atsiimti Alarkos pilį. Jis pasikvietė visus Ispanijos karalius, Portugalijos karalių ir net popiežių [[Paskalis II|Paskalį II]], kuris rėmė [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygius]] prieš Almochadus. Iš visos Europos į Kastiliją suvažiavo riteriai ir nuotykių ieškotojai. [[1211]] m. vasario mėn. Muhamedas Anasyras su didžiule armija persikėlė į Ispaniją. Ši kampanija buvo sunki ir musulmonams pasibaigė katastrofa. Stipri jungtinė krikščionių armija perėjo [[Siera Morena kalnai|Siera Morenos kalnus]] ir [[1212]] m. [[liepos 16]] d. smogė prie Las Navaso de Toloso<ref>http://personal.telefonica.terra.es/web/acv49/jaen/batalla_la_losa.htm [[Las Navas de Tolos mūšis]]</ref> lemtingą Almochadams smūgį (Battle of Las Navas de Tolosa). Tik [[Maras|maro]] epidemija sustabdė tolimesnį krikščionių žygį į pietus.

 

Šis pralaimėjimas buvo Almochadų imperijos žlugimo pradžia. [[1214]] m. mirė Muhamedas Anasyras ir šalį paveldėjo 16-etis jo sūnus [[Abu Jakubas Jusufas II|Jusufas II]], kurį domino tik pasilinksminimai. Tais metais vidurio Magrebe gyvenančios Zenata gentys tapo nepriklausomos nuo Almochadų. [[1224]] m. jaunasis kalifas mirė nepalikęs įpėdinio. Visagalis viziris Ibn Džami perdavė valdžią Jusufo I-jo sūnui [[Abdal Vahidas I|Abdal Vahidui I]], bet šis paskyrimas sukėlė provincijų valdytojų, kurie buvo Abu Jakubo sūnūs ir jų vaikai, nepasitenkinimą. Vienas jų, [[Abdalahas Aladilas]], Ispanijoje pasiskelbė kalifu. Apie tai sužinoję Maroko šeichai pasmaugė Abdal Vahidą I-jį, o vizirį Ibn Džamį ištrėmė. Bet šis perversmas nesuvienijo šalies. Marokas Abdalahą Aladilą pasitiko Almochadų, kurie nenorėjo pripažinti jo kalifu, nesutarimais. [[1227]] m. jis buvo paskandintas rūmų baseine. Kalifu buvo paskelbtas Muhamedo Anasyro sūnus [[Jahija Almutasimas]], bet dėdė [[Idris I Almamunas|Idris Almamunas]] Ispanijoje su tuo nesutiko. [[1228]] m. prieš Jahiją sukilo ir [[Mursijos regionas|Mursijos]] emyras Ibn Hudas (Ibn Hud). [[1229]] m. Idris sudarė su [[Kastilija ir Leonas|Kastilijos]] karaliumi [[Ferdinandas III|Ferdinandu III]]-ju taiką, gavo iš jo 12 000 raitelių armiją ir patraukė į Marakešą. Bet Idrio valdžios nepripažino Tuniso vietininkas Hafsidas Abu Zakarija Jahija I ir jis atsiskyrė nuo Almochadų. [[1232]] m. valdžia atiteko Idrio Almamuno jauniausiajam sūnui [[Abdal Vahidas II|Abdal Vahidui II]]-jam. [[1235]] m. [[Tlemsenas|Tlemseno]] emyras Abu Jahija Jagmurasanas ir [[Tunisas|Tuniso]] emyras Abu Jahija I bin Zaijanas (Abu Yahya I bin Zayyan) paskelbė nepriklausomybę ir atsiskyrė nuo Maroko, o [[Andalūzija|Andalūzijos]] centre krikščionys užėmė [[Kordobos provincija|Kordobą]]. Pačiame Maroke Almochadus spaudė [[Marinidai]] (Banu Marin gentis), kurie buvo apsupę [[Meknesas|Meknesą]]. [[1242]] m. Abdal Vahidas II-is mirė, valdžią paveldėjo jo brolis [[Ali Asaidas]]. Jis dar mėgino suvienyti Almochadų imperiją, o [[1248]] m. puolė [[Zajanidai|Zajanidus]] Alžyre ir žuvo. Marinidai užėmė [[Fesas|Fesą]] ir [[Meknesas|Meknesą]]. Tais pačiais metais Almachadai prarado ir [[Sevilija|Seviliją]]. Almochadams buvo likęs tik [[Marakešas]] ir žemės į šiaurę iki [[Um ar-Rbija|Um ar-Rbijos]] (Oum Er-Rbia) upės. Nuo [[1262]] m. Maroko kalifas turėjo mokėti [[Marinidai|Marinidams]] duoklę, o [[1269]] m. Marinidai užėmė ir Marakešą. Almochadų dinastija žlugo.

[[Vaizdas:Almochadai.png|right|400px]]

* [[Ibn Tumartas]] (Ibn Tumart) - 1121-1130

* [[Abdal Muminas]] (Abd al-Mu'min) - 1130–1163

* [[Abu Jakubas Jusufas I]] (Abu Ya'qub Yusuf I) - (1163-1184)

* [[Muhamedas Anasyras]] (Muhammad an-Nasir) - 1199–1214

* [[Abu Jakubas Jusufas II]] (Abu Ya'qub Yusuf II) - (1214-1224)

* [[Abdal Ula Alvasikas]] (Abu al-Ula al-Wathiq) - (1266-1269)

{{ref}}

 

* [[Maroko istorija]]

 

* [http://www.magicmorocco.com/history_of_morocco.html en. Maroko istorija]