Bundas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Įkurtas [[1897]] m. [[spalio 7]] – 9 d. [[Vilnius|Vilniuje]] žydų socialdemokratų grupių suvažiavime, kuriame dalyvavo 13 delegatų, iš jų 8 buvo amatininkai. Vienijo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miestų ir miestelių smulkiosios pramonės ir amatų dirbtuvių savininkus. Bundas savo strukturastruktūra ir tikslais padėjo pamatus slaptai t.v. Baltijos masonijos organizacijai. Prie Bundo įkūrimo prisidėjo ir į Vilnių iš Peterburgo dvejiems metams ištremtas socialdemokratinių pažiūrų politikas - Martovas - [[Julijus Martovas|Julijus Cederbaumas]], vėliau tapęs menševikų lyderiu. [[1898]] m. Bundo vadovai - švenčioniškis Arkadijus Kremeris, D. Kacas ir A. Mutnikas, inicijavo [[Minskas|Minske]] [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos]] (RSDDP) I suvažiavimą, Bundas tapo autonomine RSDDP dalimi.

Kovojo prieš šovinizmą, antisemitizmą, žydų teises varžančius įstatymus, vykdė nacionalinio išskirtinumo politiką. XX a. pradžioje, praėjus pogromų bangai, Bundo įtaka žydų bendruomenėje išaugo, kūrėsi savigynos būriai, kurių veiklą koordinavo Bundo veikėjai. Į partiją pradėjo stoti ir pasiturintys žydai, įsikūrė organizacijos Pietų Rusijoje. [[1903]] m. partija turėjo apie 30 000 narių, iš jų apie 5000 [[Vilnius|Vilniuje]].

RSDDP II suvažiavime jie pareikalavo pertvarkyti partiją nacionalinio federalizmo pagrindais. Kai šis prašymas nebuvo patenkintas, išstojo iš RSDDP, bendradarbiavo su sionistine partija Poalei Cion. Leido laikraščius „''Arbeiterštime''“ (Darbininkų laikas, leistas [[1896]]–[[1905]] m.), „''Idišer arbeter''“ (Žydų darbininkas, [[1896]]–[[1904]] m. leistas užsienyje), informacinį lapelį „''Последние известия''“ (Paskutinės žinios, [[1901]]–[[1906]] m.). [[1904]] m. apie 4500 Bundo veikėjų buvo suimta ir ištremta. Per [[1905]]–[[1907]] m. įvykius laikėsi [[Reformizmas|reformistinių]] pažiūrų, reikalavo priimti [[Konstitucija|Konstituciją]], kuri Rusijos tautoms suteiktų nacionalines teises. [[1906]] m. RSDDP IV suvažiavime po suėmimų ir tremčių nusilpęs Bundas grįžo į šią partiją, nors [[Nacionalinė autonomija|nacionalinės autonomijos]] idėjų neatsisakė.

[[1912]] m. RSDDP galutinai suskilus į [[bolševikai|bolševikus]] ir [[menševikai|menševikus]], liko reformizmo pozicijose. Po [[Vasario revoliucija|Vasario revoliucijos]] rėmė [[Laikinoji vyriausybė|Laikinąją vyriausybę]]. Tuo metu partijoje buvo per 40 000 narių. Partijos lyderiai M. Lyberis ir [[Reinas Rafaelis Abramovičius|R. Abramovičius]] rėmė menševikus. Po bolševikinio spalio perversmo dalis bundininkų emigravo, didelė dalis sukairėjo, ypač [[Ukraina|Ukrainoje]], kur pilietinį karą lydėjo kruvini žydų pogromai. [[1920]] m. balandžio mėn. [[Maskva|Maskvoje]] vykusioje Rusijos Bundo XII konferencijoje buvo atsisakyta opozicijos komunistams, o [[1921]] m. kovo mėn. [[Minskas|Minske]] vykusioje XIII konferencijoje nutarė įsijungti į [[Rusijos komunistų partija|RKP]]. Su tuo nesutinkantys reformistai įkūrė ''Socialdemokratinį bundą'', kurį sunaikino čekistai.