|
=== Struktūra ===
Ve
Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai suvažiavimai. Pirmas toks varšuviečių, maskviečių ir vietinių varpininkų suvažiavimas įvyko [[Marijampolė]]je 1888 m. [[birželio 29]] d. Suvažiavimai paprastai tęsdavosi vieną dieną, kokias 5-6 val. ir dalyvaudavo juose nuo 5-6 iki 40-50 žmonių. Suvažiavimai vyko kasmet nuo 1888 m. iki 1905 m., išskyrus 1898 m. Iš viso tokių suvažiavimų yra buvę 18 įvairiose Lietuvos vietose, iš pradžios (iki 1893 m.) [[Užnemunė]]je, paskui [[Mintauja|Mintaujoje]], [[Jonas Jablonskis|Jono Jablonskio]] bute, o vėlesniais metais [[Vilnius|Vilniuje]]. [[1926]] m. įvyko jubiliejinis varpininkų suvažiavimas.
tu lopas
Suvažiavime buvo renkamas Vykdomasis komitetas – vyriausias varpininkų vykdomasis organas. Vykdomajam komitetui talkininkavo kontrolės komisijos, pvz. Mintaujos komisija (Jonas Jablonskis, [[Antanas Krikščiukaitis]], [[Pranas Mašiotas]]). Be to, esant redaktorium Juozui Bagdonui, Mažojoje Lietuvoje buvo sukurtas vietinis komitetas leidyklos turtui ir kasai prižiūrėti. Tame komitete buvo [[Juozas Bagdonas]], [[Dovas Zaunius (vyresnysis)]], [[Morta Zauniūtė]]. Komitetas darydavo metines redakcijos pajamų bei išlaidų sąmatas ir apyskaitas.
Varpininkų vadovybės užnugary stovėjo iš pradžių Varšuvos ir [[Maskva|Maskvos]] studentų organizacijos, o vėliau ir visa eilė didesnių ar mažesnių jaunimo kuopelių įvairiuose Lietuvos rajonuose (''Atgaja'', ''Lizdas'', ''Atžala'', o ypač marijampoliečių [[Sietynas (organizacija)|Sietynas]], kurios greta spaudos platinimo užsiėmė ir švietimu, blaivybės propagavimu, tautosakos rinkimu ir kt. Varpininkus remiančios lietuvių draugijos ėmė steigtis ir už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, Mintaujoje. Lietuvoje talkininkavo daugelis drąsių, sumanių [[Knygnešystė|knygnešių]] ir platintojų. Varpininkų organizacija per minėtas draugijas, kuopas, ratelius, knygnešius savo tinklu buvo apėmusi beveik visą Lietuvą.
Nors nuolatinių prenumeratorių būta nedaug, bet žymiai daugiau skaitytojų. Kiekvienas egzempliorius, patekęs į Lietuvą, ėjo iš rankų į rankas. Pasak buvusio „Varpo“ redaktoriaus J. Bagdono, tokių, kurie skaitydavo varpininkų laikraščius buvo apie 7000. Nepaisant finansinių sunkumų, varpininkams pavyko savo laikraščius leisti be pertraukos 17 metų – nuo 1889 m. iki 1906 m. kovo mėn., kai išėjo 1905 m. Varpo Nr. 11-12.
„Varpas“ ir „Ūkininkas“ per visą tą laikotarpį buvo leidžiami reguliariai kas mėnuo, išskyrus 1898 m. ir 1899 m., kada „Varpas“ buvo leidžiamas kas du mėnesius, bet padidintu puslapių skaičiumi.
=== Sunkumai ===
|
