Vilniaus žinios: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 4 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 4:
== „Vilniaus žinios“ – 1 ==
Svarbiausias [[XIX amžius|XIX amžiaus]] laikraštis, leistas Vilniuje nuo [[1834]] m. lenkų ir rusų kalbomis, [[1864]]–[[1915]] m. – tik rusų kalba. [[1834]]–[[1841]] m. vadinosi „''Lietuvos žinios''“ (rusiškai – „''Литовский вестник“,'' lenkiškai – „''Kuryer Litewski''“). Nuo 1841 m.- lenkiškoji laida pavadinta „[[Kurier Wileński]]“, o rusiškoji – „''Виленский вестник'' „ („'''Vilniaus žinios'''“).
Po [[1863]] m. sukilimo lenkiškoji laikraščio laida buvo uždaryta ir leidinys ėjo tik rusų kalba, reikšdamas rusų valdžios nuostatas. „''Виленский вестник''" griežtai pasisakydavo prieš [[Lietuviai|lietuvių]] tautinį judėjimą ir atvirai rėmė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Jį skaitė tik valdininkai, jo tiražas tesiekė 1000 egzempliorių.
Panaikinus spaudos draudimą [[1910]]–[[1911]] m. Vilniuje vėl buvo leidžiamas dienraštis „''Kurjer Wileński''“. Po [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] nuo [[1924]] m. lenkų užimtame Vilniuje tokiu pat pavadinimu ėjo dienraštis, kuris drauge su daugeliu kitų leidinių buvo uždarytas [[1940]] m., rusams okupavus Lietuvą.
Eilutė 12:
== „Vilniaus žinios“ – 2 ==
Tai pirmasis dienraštis lietuvių kalba, ėjęs nuo [[1904]] m. [[gruodžio 23]] d. iki [[1909]] m. [[kovo 17]] d. Vilniuje.
=== Ištakos ===
Eilutė 18:
[[1865]] m. [[spalio 5]] d. aplinkraščiu [[Rusija|Rusijos]] vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas uždraudė visoje imperijoje spausdinti ir įsivežti iš užsienio lietuviškus leidinius lotynišku – lenkišku raidynu. Draudimui žodžiu pritarė ir caras [[Aleksandras II, Rusija|Aleksandras II]]. Draudimas nebuvo įformintas įstatymu ir ši aplinkybė jau XX a. pradžioje leido lietuvių veikėjams teisme laimėti kelias bylas dėl jiems skirtų nuobaudų už lietuvių spaudos tradiciniu raidynu platinimą, tačiau jis galiojo ligi [[1904]] m. [[gegužės 7]] d., kada buvo atšauktas. [[1872]] m. vidaus reikalų ministro aplinkraštis draudimą išplėtė ir lietuvių spaudai gotišku raidynu, vartotu Prūsijos lietuvių. Taip Rusijos valdžia apsidraudė, kad ši spauda nebūtų pradėta platinti Lietuvoje.
Draudimas nebuvo vaisingas – per 40 metų [[kirilica]] arba „graždanka" valdžiai pavyko išspausdinti tik 66 leidinius: 20 elementorių , 15 religinių knygų, 14 kalendorių, 7 beletristinius kūrinėlius ir 7 smulkesnius leidinius.
[[1868]] m. pradėjo veikti [[Motiejus Valančius|M. Valančiaus]] iniciatyva sukurta slapto lietuvių spaudos leidimo [[Mažoji Lietuva|Mažojoje Lietuvoje]] ir jos platinimo Lietuvoje sistema. Į spaudos leidybą įsijungė naujoji pasaulietinės lietuvių inteligentijos karta. Kūrėsi knygnešių organizacijos. [[1883]] m. pradėjo eiti pirmasis Lietuvai skirtas lietuviškas žurnalas „[[Aušra (laikraštis)|Aušra]]“, vadintas laikraščiu. Vėliau atsirado ir kitų. Sustabdyti šį procesą Rusijos valdžia nepajėgė. 1865 -1904 m. Rytų [[Prūsija|Prūsijoje]] buvo išspausdinta 1830 leidinių, skirtų platinti Rusijos imperijoje.
Eilutė 26:
=== Laikraštis ===
Laikraštį įsteigė ir leido [[Petras Vileišis]]. Redakcijos branduolį sudarė: P. Vileišis (redaktorius), kalbininkas [[Jonas Jablonskis]], buvęs „[[Varpas (laikraštis)|Varpo]]“ redaktorius [[Jonas Kriaučiūnas (1864)|Jonas Kriaučiūnas]], tuometinis „[[Varpas (laikraštis)|Varpo]]“ redaktorius [[Povilas Višinskis]], [[Kazys Puida]], [[Petras Klimaitis]]. Administratoriumi dirbo rašytojas [[Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis]], buhalteriu – dvarininkas Jonas Siabas.
Redakcija ir administracija iš pradžių įsikūrė [[Antakalnis (Vilnius)|Antakalnio]] g. 6 (dabar [[Tadas Vrublevskis|T. Vrublevskio]] g. 6), vėliau persikėlė į P. Vileišio namus. Rūsyje P. Vileišis įkurdino laikraščio spaustuvę, pirmame aukšte – redakciją ir administraciją, o viršutinis aukštas buvo skirtas nuomininkams.
Eilutė 34:
Dienraščio turinį sudarė žinios iš [[Petrapilis|Petrapilio]] ir [[Maskva|Maskvos]] agentūrų, korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, žinutės apie lietuvių gyvenimą JAV, Prūsijoje, Latvijoje, Rusijoje. Spausdino straipsnius apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, skelbė grožinius kūrinius, vertimus iš užsienio kalbų, literatūros kritiką, beletristiką. „Vilniaus žinioms“ rašė [[Jonas Biliūnas]], [[Mykolas Biržiška]], [[Jonas Gurauskis]], [[Konstantinas Jasiukaitis]], [[Kleopas Jurgelionis]], [[Vincas Kapsukas]], [[Pranas Mašiotas]], [[Marija Pečkauskaitė]] – [[Šatrijos Ragana]], [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]], [[Ona Pleirytė - Puidienė]], [[Antanas Vienuolis]], [[Žemaitė]].
Laikraštis suvaidino didžiulį vaidmenį organizuojant [[Didysis Vilniaus Seimas|Didijį Vilniaus Seimą]]. Lietuvoje veikusios [[Lietuvos socialdemokratų partija]] ir [[Lietuvos demokratų partija]] taip pat ir per „Vilniaus žinias“ telkė bendraminčius, platino politinius dokumentus, kuriuose kėlė socialinius, krašto [[Autonomija|autonomijos]], pilietinių teisių reikalavimus. Po suvažiavimo dienraštyje buvo paskelbti jo nutarimai.
Tačiau nuo 1905 m. redakcijoje prasidėjo nesutarimai dėl laikraščio krypties, politinių ir kalbos dalykų. Radikaliojo lietuvių tautinio sąjūdžio sparno vadovams „Vilniaus žinios„ pasirodė besąs labai atsargus ir patiklus caro valdžiai. P. Vileišis bei apie naująjį dienraštį besitelkiantys nuosaikieji [[liberalai]] bijojo jame kelti svarbias socialines ir politines problemas – labiau bandė parodyti kultūrinių - šviečiamųjų tautos poreikių svarbą žadinant tautinę savimonę. Be to, dienraštis, deklaruodamas tautos vienybę ir skelbdamasis „bepartiniu“ organu, veikė ir nepartinę inteligentiją, ir valstietiją, t.y. pretendavo į tuos pačius sluoksnius, kaip ir ''Lietuvos demokratų partija'' ir tapo politinio konkurento, o ne partnerio organu.
Iš redakcijos išėjo J. Jablonskis ir P. Višinskis. Laikraštis neteko didelės dalies prenumeratorių (jų sumažėjo iki 3000), tapo nuostolingas ir [[1907]] m. [[balandžio 7]] d. nustojo ėjęs. Po dviejų mėnesių P. Vileišis dienraščio leidimą atnaujino, o nuo 1907 m. [[rugpjūčio 21]] d. „Vilniaus žinias“ perėmė Pasitikėjimo bendrovė, kuriai vadovavo [[Jonas Vileišis]], [[Stasys Matulaitis]] ir [[Vladimiras Zubovas]]. Redakcijoje dar dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška, [[Adolfas Vėgėlė]]. Redaktoriumi tapo Jonas Vileišis. Tačiau, kai vėl pritrūko lėšų, o prenumeratorių visai sumažėjo, 1909 m. [[kovo 17]] d. dienraščio leidyba nutrūko. Iš viso išėjo 1175 numeriai.
Eilutė 42:
=== Spaustuvė ===
'''„Vilniaus žinių“ spaustuvė''' – pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis.
Veikė Vilniuje [[1904]]–[[1910]] m., savininkas – [[Petras Vileišis]]. Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę P. Vileišis gavo 1904 m. [[rugsėjo 7]] d. su teise spausdinti leidinius tik [[lietuvių kalba]]. [[1906]] m. [[balandžio 8]] d. buvo gautas leidimas spausdinti ir visomis [[Europa|Europos]] kalbomis.
Spaustuvę įrengti padėjo ir jai iki 1906 m. vadovavo [[Martynas Kukta]]. Joje buvo 2 spausdinimo mašinos, 2 spausdinimo staklės, įvairaus šrifto komplektai, vidaus degimo variklis. Dirbo 18-20 darbininkų. Patalpas Vilniaus g. 10 (dabar Vilniaus g. 36/6) Vileišis nuomojo. 1906 m. gruodžio mėnesį spaustuvę perkėlė į ką tik pastatytus savo namus Antakalnyje. Veiklos pradžioje spaustuvė buvo pirmaujanti, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, produkcijos vis mažėjo. 1910 m. Vileišis savo spaustuvę uždarė, o įrengimus pardavė spaustuvininkui Vitoldui Kopecui.
Eilutė 52:
=== Knygynas ===
'''„Vilniaus žinių“ knygynas''' – pirmasis lietuviškas knygynas, įsteigtas Vilniuje 1904 m. [[spalio 25]] d. Veikė iki [[1912]] m. Miesto salės namo pirmame aukšte, [[Aušros vartai|Aušros Vartų]] g. Nr. 5 (dabar [[Nacionalinė filharmonija]]), nuo 1910 m. – Antakalnio g. Nr. 24. Savininkas [[Petras Vileišis]].
Prekiavo „Vilniaus žinių“ spaustuvės leidiniais ir kita lietuviška spauda, išleista tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ypač propagavo spaudos draudimo laikotarpio leidinius. Čia buvo parduodamos ir visos P. Vileišio (P. Nėrio) parašytos bei išverstos knygeles. Knygynui vadovavo [[Marija Šlapelienė]] – Piaseckaite, jai talkino Elena Brazaitytė ir Antanina Davydauskaitė.
Knygynas tapo lietuvių [[Kultūra|kultūros]] veikėjų, rašytojų, leidėjų susibūrimo centru. Ne Vilniaus gyventojams knygas siųsdavo paštu, Lietuvos knygų pirkliams knygas parduodavo išsimokėtinai. Prekiaudavo ir periodine spauda, ją prenumeruodavo. Apie knygyne esančius leidinius informavo „''Vilniaus žinių“ Petro Vileišio knygyno katalogas''“. [[1905]]–[[1908]] m. pasirodė 4 tokie katalogai. 1912 m. pabaigoje Petras Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru [[Jurgis Šlapelis|Jurgiu Šlapeliu]] Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki [[1945]] m.).
Eilutė 64:
Leidžiamas 30 000 egz. tiražu kiekvieną penktadienį informuoja apie visos savaitės šalies įvykius. Jame pateikiamos sostinės aktualijos, nušviečiami svarbiausi ekonominio ir politinio visos Lietuvos gyvenimo įvykiai, supažindinama su įdomiausiomis kultūros naujienomis, pasaulio įvairenybėmis, teisėtvarkos aktualijomis.
'''Vyriausieji redaktoriai'''
* 2001 m. Rasa Valatkevičiūtė,
* [[2006]] m. Saugirdas Vaitulionis
[[Kategorija:Lietuvos spauda]]
| |||