Samaveda: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 4 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 1:
{{cleanup}}
'''Samaveda''' (skr. Sāmaveda > sāman – apeiginė giesmė, veda – žinios, mokslas) – [[hinduizmas|hinduizmo]] šventraštis, apeiginių giesmių veda. Seniausias sakralaus turinio [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta [[Rigveda|Rigvedos]], Jadžūrvedos ir Atharvavedos), antroji pagal svarbumą.
Daugiau nei 3 tūkst. metų Iš kartos į kartą perduodama žodiniu būdu, laikantis griežtų taisyklių. Tikėta, kad taisyklingai giedami Samavedos himnai turį antgamtinių galių.
Samavedą sudaro dvi knygos ir 1875 [[mantra|mantrų]], iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos himnų mantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kouthumīya, Rāhāyanīya, Jaiminīya). Seniausi Samavedos himnai datuojami [[1300 m. pr. m. e.|1300]]–[[1000 m. pr. m. e.]]
Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms [[Agnis|Agniui]], [[Indra]]i, Somai. Himnai atliekami augalo [[soma|somos]] syvus atnašaujant dievams. Samavedos himus gieda udgataras – induistų šventikas brahmanas, jo žmona pritaria chordofonu vyna (vīna). Samavedos giedojimas, sāmagāna, remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmomis dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va).
Manoma, kad iš Samavedos ilgainiui išsivystė visos indų klasikinės muzikos sistemos.
| |||