Saladas (šalmas): Skirtumas tarp puslapio versijų

Saladai pakeitė [[bascinetas|bascinetus]]. XIV a. pabaigoje bascinetų forma keitėsi, jų viršus prarado smailę, pasidarė apvalus, šoniniai ir pakaušiniai kraštai pailgėjo (apie 1420 m.). Iki XV a. pabaigos saladai buvo labai populiarūs tarp [[riteris|riterių]] ir samdinių.

Itališki saladai skyrėsi nuo vokiškų, jie forma priminena antikinius romėnų ar graikų šalmus. Pvz., veneciniai saladai, turinys siauras akių ir nosies išpjovas primena [[korintinis šalmas|korintinius šalmus]].

<br />Vokiškų saladų pakaušinė dalis ištempta atgal ir sudaro ryškią antsprandinę dalį. Veidą dengia pakeliamas [[antveidis]] su akių plyšiu. Akių plyšio apatinis kraštas atlenktas pirmyn, kad duriant [[kalavijas|kalavijo]] ar [[ietis|ieties]] smaigalys nenuslystų į akių plyšį.

<br />Apie 1500 m. atsirado paslankūs antsprandžiai. Vokiški saladai išnyko apie 1520 m., o itališki buvo naudojami visą XVI a.

Vokiškus saladus dažnai papildydavo [[antsmakris|antsmakriais]], kuriuos tvirtindavo prie krūtinės ir kurie uždengdavo apatinę veido dalį ir gerklę. Miestuose riteriai kartais nešiodavo [[virinta oda|odinius]], audeklu aptrauktus antsmakrius.

1415 m. Azenkūro mūšyje anglų lankininkai turėjo saladus iš [[virinta oda|virintos odos]]. 1480 m. vokiečių riteriai bei samdiniai nešiojo šalmus, sudarytus iš salado forma sujungtų metalinių juostų, aptrauktų [[kailis|kailiu]]<ref>[http://annals.xlegio.ru/evrope/behaym/028.jpg Kailinis saladas su pakeliamu antveidžiu] (Piešinys iš W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde.)</ref>. Jie galėdavo turėti ir [[antveidis|antveidžius]]. 1519 m. [[Viena|Vienos]] ginklų sandėliuose jų buvo 400 (su prierašu - „pėstininkams“).

Saladas ir jam gimininga [[geležinė skrybėlė]] buvo paplitę [[vokiečiai|vokiečių]] kareivių samdinių būriuose, [[šveicarai|šveicarų]] kariuomenėje. [[Prancūzija|Prancūzijoje]] Karolio VII laikais (1403—1461) juos naudojo karališkieji kankininkai, nuo Liudviko XI (1423—1483* laikų - lengvieji kavaleristai.

Pavadinimas ''saladas'' buvo plačiai žinomas, tačiau kartais saldasi vadino kitokius panašius šalmus. Pavyzdžiui, ''[[totoriai|totorišku]] saladu'' vadindavo [[šišakas|šišaką]].

Italijoje, o vėliau ir Prancūzijoje, ėmė gaminti saladus, kurie šonuose turi ausis pridengiančias plokštes. Taip keičiami saladai virto [[burgonetas|burgonetais]].