Ukrainos socialdemokratų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vieni pirmųjų socializmo idėjas Ukrainoje skleidė S. Podolinskis, [[Ivanas Franko]], [[Lesia Ukrainka]], [[Michailas Kociubinskis]], M. Dragomanovas. [[1875]] [[Odesa|Odesoje]] susikūrė ''Pietų Rusijos darbininkų sąjunga''. [[1898]] m. [[Kijevas|Kijevo]] ir [[Jekaterinoslavas|Jekaterinoslavo]] ''Sąjungos darbininkų klasei išvaduoti'' organizacijos įkūrė ''RSDDP'' organizaciją, kuri netrukus skilo į ekonomistus ir iskrininkas. [[1900]] m. susikūrė ''Ukrainos revoliucinė partija'', kuri [[1904]] m. buvo pavadinta ''Ukrainos socialdemokratų sąjunga'', jai vadovavo M. Melenevskis, o [[1905]] m. tapo ''Ukrainos socialdemokratų partija'' . Jos lyderiai [[Viktoras Viničenka]], Dmitro Antonovičius, Leonidas Jurkevičius prioritetą teikė nacionaliniams klausimams.

[[1918]] m. [[balandžio 29]] d. valdžią Ukrainoje užgrobė kazokai, generolas [[Pavlas Skoropadskis]] buvo paskelbtas etmonu. Tik 1918 m. [[gruodžio 14]] d. suvienytomis socialistų jėgomis pavyko užimti Kijevą ir sudaryti Ukrainos direktoriją, kuriai vadovavo V. Viničenka ir S. Petliūra, pastarasis [[1919]] m. vasario mėn. tapo Ukrainos prezidentu. Tačiau vasarą didelę šalies dalį užėmė [[Antonas Denikinas|denikininkai]], iš šiaurės puolė bolševikai. [[1920]] m. Galiciją ir vakarų Volynę užėmė lenkai. Nesugebėta suvaldyti ir savos kariuomenės, prasidėjo žydų pogromai [[Lvovas|Lvove]] ir kituose miestuose. [[1920]] m. Ukrainos liaudies respublikos kariuomenei ir jos vadovams teko pasitraukti į Lenkiją. Ukrainos socialdemokratų partijos veikla nutrūko [[1926]] m. nužudžius S. Petliūrą.

Socialdemokratinio judėjimo atgaivinimas Ukrainoje prasidėjo [[1989]] m. susikūrus Liaudies frontui „Ruch“ ir ''Socialdemokratinei asociacijai'' (SDA). 1989 m. gruodžio mėn. SDA koordinacinė taryba nutarė atkurti Ukrainos socialdemokratų partiją. [[1990]] m. kovo mėn. buvo surengta socialdemokratinių organizacijų konferencija ir sudarytas A. Nosenko vadovaujamas organizacinis komitetas. [[1990]] m. [[gegužės 25]] – 27 d. Kijeve įvyko steigiamasis SDPU suvažiavimas, kuriame dalyvavo 86 delegatai. Suvažiavime kilo nesutaikoma diskusija dėl partijos ideologijos. Mažuma, vėliau sudariusi Jungtinę SDPUo manė, kad [[demokratinis socializmas]] ir [[marksizmas]] „su žmogišku veidu“ yra vienas ir tas pats, kita dalis rėmėsi [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalo]] Stokholmo deklaracija ir siekė Ukrainos nepriklausomybės. Nepriėmę vieningų pozicijų suvažiavimo dalyviai išsiskyrė į du steigiamuosius suvažiavimus.

('''SDPUO''', ''Соцiал – демократична партiя України об‘єднана''). Iki [[1995]] m. Ukrainos socialdemokratų partija ('''SDPU'''). Įkurta [[1990]] m. [[gegužės 27]] d. iš SDA organizuoto SDPU steigiamojo suvažiavimo išėjusių 58 delegatų. Buvo priimta A. Mustafino parengta ''Principų deklaracija'', kurioje iškeltas [[Ekonomika|ekonominių]] ir [[Politika|politinių]] reformų bei Ukrainos nepriklausomybės siekis. Valdybos pirmininku išrinktas A. Nosenko, tarybos pirmininku A. Pavlišinas. Partija tapo asocijuotu „Rucho“ nariu, o kai šis Liaudies frontas pasuko dešinėn, iš jo išstojo.

[[1991]] m. II neeiliniame suvažiavime 52 delegatai atstovavo 235 narius ir 16 vietinių organizacijų. Nutarta prezidento rinkimuose palaikyti V. Čornovilo kandidatūrą. [[1991]] m. [[lapkričio 1]] d. SDPU buvo užregistruota teisingumo ministerijoje. [[1992]] m. SDPU tapo viena iš susivienijimo „Nova Ukraina“ organizatorių, tačiau netrukus išsiskyrė daugelio susivienijimo narių požiūriai į šalies ateitį. [[1992]] m. SDPU palaikė premjero [[Leonidas Kučma|Leonido Kučmos]] reformas.

1992 m. įsikūrė Ukrainos socialdemokratinis jaunimas. 1992 m. [[lapkričio 28]] d. IV suvažiavime buvo atstovaujami 1356 partijos nariai. [[1993]] m. parlamento rinkimuose gautos 2 vietos. [[1994]] m. VII neeiliniame suvažiavime priimta nauja ''Principų deklaracijos'' redakcija, iš partijos pašalinti J. Buzduganas ir jo šalininkai, parėmę [[Aleksandras Morozas|Aleksandro Morozo]] [[Ukrainos socialistų partija|Ukrainos socialistų partijos]] (SPU) politiką Aukščiausioje radoje.

[[1998]] m. priimtas naujas statutas. Suvažiavimas renka partijos pirmininką, Politinį biurą ir Politinę tarybą, sudaro Vykdomąjį komitetą. [[1999]] m. [[balandžio 24]] d. įsteigtas laikraštis „Naša gazeta+“. Tačiau [[1999]] m. iš SDPUO išėjo S. Peresunko grupė, nepatenkinta E. Marčiuko, kaip partijos kandidato į prezidento postą, ignoravimu ir įkūrusi ''Socialdemokratų sąjungą'' (SDS). SDPUO palaikė L. Kučmos kandidatūrą.

[[1999]] m. [[gegužės 15]] d. XIV suvažiavimo metu partijoje buvo 90 667 nariai. [[2000]] m. vasario mėn. iš partijos išėjo P. Porošenkos grupė, įkūrusi Solidarumo partiją. 2000 m. priimta nauja programa, nutarta steigti partijos grupes kiekvienoje gyvenvietėje. [[2002]] m. XVI suvažiavime buvo atstovaujami 345 153 SDPUO nariai. 2002 m. parlamento rinkimuose SDPUO gavo 1,6 mln. balsų ir 19 vietų parlamente bei 8 tūkst. vietų vietinėse tarybose.

[[2003]] m. partijoje buvo 17 000 vietinių, 780 rajoninių, 24 sričių bei Kijevo, Sevastopolio ir Krymo respublikos organizacijos, didžiausioje Užkarpatės organizacijoje 36 tūkst. narių. [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalo]] konsultacinė narė nuo [[2003]] m. [[spalio 27]] d.

*[[1991]] m. A. Sugojanko,

*[[1992]] m. J. Zbitnevas,

*[[1998]] m. V. Medvedčiukas.