Pranas Vaičaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 4 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 7:
P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli [[Sintautai|Sintautų]]. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepinti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo seserims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai – Jonas ir Juozas.
Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu daininkės balsu.
Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir [[1887]] m. silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į [[Marijampolės gimnazija|Marijampolės gimnaziją]]. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė [[spaudos draudimas|draudžiamą]] lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų [[cerkvė]]je. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji [[Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]], [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.
Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.
Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – [[1895]] m. [[rugpjūčio 16]] d. įstojo į [[Peterburgo universitetas|Peterburgo universiteto]] Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, [[Peterburgas|Peterburge]] P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė [[spaudos draudimas|draudžiamą]] lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.
Eilutė 27:
== Kūryba ==
P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų [[Aleksandras Puškinas|Aleksandro Puškino]] mažųjų dramų vertimus).
Eilėraščiai buvo spausdinami [[Varpas (laikraštis)|„Varpe“]], [[Vienybė lietuvninkų|„Vienybėje lietuvninkų“]], [[Ūkininkas (laikraštis)|„Ūkininke“]]. Pirmas rinkinys išleistas [[1903]] m. Amerikoje (parengė J. Mačys-Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo [[slapyvardis|slapyvardžiu]] ''Pranciškus Sekupasaka''. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir [[tautosaka|tautosakos]] kūrėjai, mažai galvodamas apie save.
[[Poezija]]i būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto [[gamta]], aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.
== Nuorodos ==
| |||