|
== Istorija ==
[[1875]] m. pro Pagėgių kaimą nutiestas [[geležinkelis]] bei plentas [[Tilžė]] – [[Klaipėda]]. Per trumpą laiką tiesėjai išmūrijo paštą bei geležinkelio stotį, keletą pagalbinių pastatų. Palaipsniui kūrėsi gyvenvietė - miestelis. Dar spėriau Pagėgiai augo, [[1920]] m. tapę apskrities centru. Bažnytinė valdžia [[1922]] m. miestelį pripažino bažnytinės apskrities centru, bet superintendento rezidenciją teko įkurti atokiame, 14 km į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, [[Plaškiai|Plaškių]] bažnytkaimyje. [[1929]] m. atvyko priekuliškis Martynas Šernius, keletą metų misijonieriavęs tolimoje [[Borneo]] saloje, po to kunigavęs [[Kudirkos Naumiestis|Kudirkos Naumiesčio]] parapijoje. [[1931]] m. Pagėgių bendruomeneibendruomenei pripažintos savarankiškos parapijos teisės. Tuo laikulaiku ją sudarė 14 kaimų ([[Būbliškė]], [[Grigolaičiai]], Jėgininkai, [[Mikytai]], [[Nausėdai (Stoniškiai)|Nausėdai]] ir kt.), anksčiau priklausę Tilžės bažnyčiai. Savų maldos namų statyba, atsiradus nenumatytų kliūčių, vis atidėliota. Tik [[1933]] m. [[vasario 19]] d. pašventintas neprašmatnus, bebokštis, 20 m ilgio ir 10 m pločio statinys, suręstas per labai trumpą laiką. Į šventinimo iškilmes atvyko [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] Generalinis superintendentas F. Gregoras, Pagėgių bažnytinės apskrities superintendentas Otas Obereigneris, aplinkiniųaplinkinių parapijų kunigai, bet nepakviestas nė vienas dvasininkas iš Didžiosios Lietuvos. Vos mėnesiui praėjus, mirė M. Šernius. Kurį laiką dirbo Adolfas Studieras, o [[1934]] m. atvyko Jakobas Labrencas, kuris kunigavo iki [[1944]] m. pabaigos. 1936 m. Pagėgių bendruomenę sudarė apie 3 000 žmonių. Daugelis jų save jau laikė [[vokiečiai]]s. Šią tendenciją iliustruoja [[1937]] m. konfirmantų pasiskirstymas: per vokiškąsias pamaldas įžegnota 61, per lietuviškas - vos 8.
[[1938]] m. bažnyčia kiek pertvarkyta, pristatyts bokštas, įsigyti du garsiose Apoldos dirbtuvėse išlieti varpai, bet jau [[1939]] m. kraštą aneksavusi vokiečių valdžia Pagėgių apskritį panaikino, jos vakarinesvakarines parapijas priskyrė [[Šilutė]]s, likusias rytines - Tilžės - [[Ragainė]]s apskritims. Kraštą okupavus [[TSRS]] [[1946]] m. rudenį apskrities valdžia bažnyčią iš tikinčiųjų atėmė ir įrengė grūdų sandėlį. Melstis žmonės rinkosi į suremontuotą evangelikų kapinių koplytėlę, kuri anksčiau buvo vartojama lavonams iki laidojimo padėti. Religinė bendruomenė uždaryta Religinių kultų reikalų tarybos nutarimu [[1948]] m. [[birželio 30]] d. Liuteronų bažnyčia, nugriovus jos bokštą, pertvarkyta į kino teatrą „Komjaunuolis“. [[1989]] m. [[rugpjūčio 27]] d. pagėgiškiai liuteronai kreipėsi į [[Šilutės rajonas|Šilutės rajono]] Vykdomąjį komitetą, prašydami jų bendruomenę pripažinti, grąžinti atimtąją bažnyčią. Tų pačių metų [[spalio 29]] d. rajono valdžia, o [[lapkričio 27]] d. ir Religijos reikalų taryba nutarė parapiją užregistruoti. Pastaroji Vykdomajam komitetui nurodė grąžinti jai turėtuosius maldos namus. Pamaldas Pagėgiuose laiko kunigai Ridas Tamulis ir Liudas Miliauskas, bendruomenėje apie 190 asmenų. <ref>[http://www.liuteronai.lt/index.html Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, [[1997]] m., cit. iš svetainės Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia]</ref>
== Šaltiniai ==
|
