Levas Vladimirovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė [[lietuvių kalba|lietuvių]], [[rusų kalba|rusų]], [[anglų kalba|anglų]], [[vokiečių kalba|vokiečių kalbomis]], skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau [[1923]]–[[1924]] m. talkino [[Šiauliai|Šiauliuose]] motinos įkurtoje bibliotekoje - skaitykloje. Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 6000 knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis.

Nuo 1970 m. Vilniaus universitete dėstė bibliotekų, knygos istorijos, [[informatika|informatikos]], [[JAV]] bibliotekų kursus ir kitas disciplinas. Vadovavo daugiau kaip 10 kandidatinių disertacijų, kelis dešimtmečius buvo mokslo darbų „Bibliotekininkystė ir bibliografija“ , „Knygotyra“ , Knygų rūmų leidinių atsakinguoju redaktoriumi ar redkolegijos nariu.

Vienas didžiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, vadovaujamos L. Vladimirovo, rūpesčių buvo susigrąžinti [[caras|carų]] į [[Rusija|Rusiją]] iš Lietuvos išvežtas knygas ir muziejines kolekcijas. Vilniaus universitetui kadaise priklausiusių knygų ir muziejinių vertybių ieškojimas ir grąžinimas vyko daugiausia [[1955]]–[[1958]] metais. Iš įvairių Rusijos ir Ukrainos miestų ([[Maskva|Maskvos]], [[Leningradas|Leningrado]], [[Kijevas|Kijevo]], [[Charkovas|Charkovo]], [[Odesa|Odesos]], [[Lvovas|Lvovo]]) bibliotekų jo dėka buvo grąžinta Lietuvai apie 15-18 tūkstančių retų knygų, tarp jų [[Martynas Mažvydas|M.Mažvydo]] ir [[Mikalojus Daukša|M.Daukšos]] katekizmai. Ne be pagrindo vieno vokiečio straipsnyje L. Vladimirovas buvo vaizduojamas kaip romantiškas nuotykių ieškotojas ir vadinamas knygų medžiotoju iš Vilniaus.

1956 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje lankęsis ukrainietis prof. Borovojus užsiminė vienoje Odesos bibliotekų matęs Mažvydo [[1547]] m. „Katekizmą“. [[1997]] m. [[gegužės 7]] d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ L. Vladimirovas pasakojo, kad sužinojęs, jog Odesos universiteto retų spaudinių skyriaus vedėja yra žydė, į Odesą pasiuntė tos pačios tautybės savo asistentę, kuri greitai surado bendrą kalbą su skyriaus vedėja. Dar reikėjo [[Antanas Sniečkus|A.Sniečkaus]] skambučio Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui. Jei ne L. Vladimirovas, galbūt 1997 m. M. Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų jubiliejų būtume minėję neturėdami pirmosios lietuviškos knygos originalo.

Sėkmingos buvo L. Vladimirovo paieškos ir Maskvoje. Iš [[Leninas|V.Lenino]] bibliotekos Vilniaus universitetui buvo perduotas M. Daukšos [[1595]] m. „Katekizmas“ – pirmoji knyga, išspausdinta Vilniuje lietuvių kalba (vienintelis pasaulyje žinomas šios knygos egzempliorius), taip pat žymaus baltarusių humanisto [[Pranciškus Skorina|Pranciškaus Skorinos]] [[1525]] m. išleistasis Vilniuje „Apaštalas“ – antroji Vilniuje, o kartu ir visoje buvusios [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] teritorijoje išspausdinta knyga. Iš Maskvos Centrinio senų aktų valstybinio archyvo pavyko gauti [[Konstantinas Sirvydas|K.Sirvydo]] trikalbio ([[lenkų kalba|lenkų]]-[[lotynų kalba|lotynų]]-lietuvių) žodyno „Dictionarium trium linquarum“ [[1642]] m. leidimą, kurio neturėjo nė viena XIX-XX a. Lietuvos biblioteka.