Graikų komedija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 3 |
S wiki sintakse 4 |
||
Eilutė 6:
Iš išorės [[komedija]] buvo pati ekstravagantiškiausia parodija, karikatūra, o iš esmės tai buvo pats kandžiausias plūdimas ir žmogaus šmeižimas. [[Satyra]] ir koneveikimas buvo nukreipti prieš visų nemėgstamus asmenis, kuriuos ne tik vadino tokiais [[epitetas|epitetais]] kaip bailys, kvailys ir sukčius, bet jie buvo reprezentuojami sakant ir darant viską, kas buvo niekinga, pavyzdžiui, vaizdavimas jo kenčiant absurdiškas situacijas ir [[pažeminimas|pažeminimą]]. Bet vien tik tai nebūtų sulaukę tokio komedijos pripažinimo ir pavergę tokius rafinuotus ir išsilavinusius [[pilietis|piliečius]] kaip [[graikai]]. Komikas dramaturgas, kuris galėjo gauti galimybę būti išklausytas Atėnuose, privalėjo iš tragedijos perimti visas jos geriausias savybes, tokiais kaip choro šokiai, aktorių kaukės, sceninės [[dekoracija|dekoracijos]] ir scenografija, ir visų svarbiausia – stilistiškai taisyklinga [[graikų kalba]], nes viso to iš dramaturgo reikalavo žiūrovai, lygiai kaip iš poeto lyriko ar oratoriaus. Tokiu būdu komedija tapo pripažinta dramos atšaka, pasižyminti puikiais gyvybingais dialogais bei poetiniu subtilumu chorinėse partijose.
Senoji komedija buvo politinio pobūdžio. Ji puldavo atskirus asmenis, garsius politinius veikėjus, rodydavo skirtingų luomų santykius, nagrinėdavo filosofijos, mokslo, meno, literatūros klausimus. Įžymiausias šios Senosios komedijos kūrėjas, kurį [[Friedrich Engels|F. Engelsas]] pavadino „komedijos tėvu", buvo [[Aristofanas]] (apie
Pirmoji komedija buvo suvaidinta [[486 m. pr. m. e.]] Žymiausi senieji komedijų kūrėjai buvo [[Kratinas]], [[Eupolis]] ir [[Aristofanas]]. Deja, tik pastarojo kūriniai išliko iki šių dienų.
== Vidurinioji komedija ==
Eilutė 24:
== Naujoji komedija ==
Naujosios komedijos laikotarpis tęsėsi per [[Aleksandras Makedonietis|Aleksandro Makedoniečio]] užkariavimus ir baigėsi maždaug [[260 m. pr. m. e.]] Šio žanro komediją būtų geriau nagrinėti iš romėnų literatūros pozicijų, pasiremiant [[Plautas|Plautu]] bei [[Terencas|Terencu]], nei remiantis negausiais graikų komedijos fragmentais, kurie pasiekė mus (nors [[XX amžius|XX a.]] buvo atrastas pilnas Menanderio, vieno iš pagrindinių Naujosios komedijos autorių, kūrinys „Dyskolos“). Tai vienintelis išlikęs Naujosios komedijos pavyzdys. Taip pat yra išlikę keli trumpi Menanderio kūrinių fragmentai iš spektaklių „Arbitražas“, „Mergina iš Samos“, „Nukirpta mergina“ ir „Didvyris“). Pirmą kartą komedijoje meilė tapo pagrindiniu elementu, bet retai tai būdavo nuoširdi meilė. Spektaklio personažai, tokie kaip dominuojantis tėvas, kuris dažniausiai pats pasiduoda toms ydoms ir blogybėms, dėl kurių priekaištavo savo sūnui, taip pat gobšus ilgaliežuvis kareivis tik ką grįžęs iš karo, dideli turtai ir tuščia galva papildo jų personažus. Bendrai vertinant, personažai buvo beveik tokie patys kaip Viduriniojoje komedijoje, tik prisidėjo keli naujieji. Akivaizdu, kad Naujoji komedija reprezentavo pačius ryškiausius Atėniečių bruožus, tačiau nesistengė jų patobulinti, nes silpną to laikotarpio [[moralė|moralę]] vaizdavo šviesiomis spalvomis.
Ko gero, žymiausias Graikų komedijų autorius buvo Aristofanas. Jis buvo kilęs iš palyginti turtingos šeimos, taigi gerai išsilavinęs. Jis yra žinomas komedijų, tokių kaip „Paukščiai“, skirtų Atėnų dramos [[festivalis|festivaliams]], rašytojas. Jo kūriniai yra vieninteliai išlikę pilni Senosios komedijos pavyzdžiai, tačiau išliko dideli jo amžininkų [[Kratinas|Kratino]] ir [[Eupolis|Eupolio]] darbų fragmentai. Dauguma Aristofano kūrinių buvo politinio pobūdžio, dažnai išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus Atėniečius ir jų elgesį Peloponeso karo metu ir po jo. Užuominos jo tekste leidžia teigti, kad jis kelis kartus galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už Atėnų vardo šmeižimą, žinoma, kiek tame yra tiesos neįmanoma pasakyti. Jo pjesei „Varlės“ buvo suteikta neregėta garbė būti suvaidintai antrą kartą. Nes tais laikais spektakliai būdavo vaidinami tik vieną kartą. Pasak vėlesniųjų Aristofano biografų, jis taip pat buvo ir apdovanotas už tai.
| |||