Lietuvos krikščionių demokratų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Partijos ideologais laikomi [[F.Lamane]] ir [[V.E. Keteleris]], pagrindinis partijos programinis dokumentas – [[popiežius|popiežiaus]] [[Leonas XIII|Leono XIII]] [[enciklika]] „Rerum novarum”. Joje išdėstyti svarbiausi krikščionių demokratų uždaviniai ir siekiai – sumažinti socialistų įtaką darbininkijai, atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinių kovos metodų ir steigti savas socialines ir jaunimo organizacijas. Netrukus buvo pradėtos kurti krikščioniškos profsąjungos, ekonominės draugijos, palaikyta socialistų kooperacijos idėja, o [[XX amžius|XX a.]] pradžioje išplito ir [[skautai|skautų]] judėjimas, pritraukęs jaunimą. Nors krikščionių demokratų ideologija paremta [[konservatizmas|konservatizmo]] principais, tačiau [[Europa|Europos]] šalių krikdemai aktyviai dalyvavo vykdant ir patys vykdė radikalias ekonomines ir socialines reformas.

[[1917]] m. rugsėjį sušaukta [[Vilniaus konferencija|Lietuvių konferencija]] paskatino krikščionis demokratus vienytis ir [[1917]] m. lapkritį abi krikdemų grupės susijungė. Programa priimta [[1918]] m. [[lapkričio 11]] d. Jos autoriai kun. Mykolas Krupavičius, vysk. [[Jurgis Matulaitis|J. Matulevičius]], Aleksandras Stulginskis. 1917 m. pagrindinės krikdemų pastangos buvo skirtos atitraukti lietuvius nuo revoliucijos. [[1917]]–[[1918]] m. rėmė Lietuvos įjungimo į Vokietiją idėją, kvietė [[Mindaugas II|V. Urachą]] tapti Lietuvos karaliumi.

Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Taryboje]], [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), [[Pirmasis Seimas|I Seime]] (38 iš 78), [[Antrasis Seimas|II Seime]] (40 iš 78), [[Trečiasis Seimas|III Seime]] (30 iš 85). Partijos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir tris kartus formavo koalicines vyriausybes. Vienas iš LKDP lyderių A.Stulginskis [[1924]]–[[1926]] metais buvo [[Lietuvos Respublikos Prezidentas]]. [[1926]] m. LKDP nariai, bijodami staigaus Lietuvos posūkio kairėn, buvo vieni iš antidemokratinio valstybės perversmo iniciatorių - organizavo [[1926]] m. [[gruodžio 17]] d. valstybės perversmą, tačiau valdžioje išbuvo tik iki [[1927]] m. balandžio. Vėliau [[tautininkai]] jų paramos atsisakė, o 1936 m. LKDP buvo uždrausta. Po sovietinės okupacijos veikė tik užsienyje.

Leido laikraščius „Vadas“ ([[1916]]–[[1918]]), „[[Laisvoji Lietuva]]“ ([[1917]]–[[1919]]), „[[Laisvė (laikraštis)|Laisvė]]“ ([[1919]]–[[1923]]), „[[Rytas (laikraštis)|Rytas]]“ ([[1923]]–[[1936]]), „[[XX amžius (laikraštis)|XX amžius]]“ ([[1936]]–[[1940]]), žurnalą „[[Krikščionis demokratas]]“ ([[1927]]–[[1929]]).

* Rusijoje:

** [[1917]] m. [[Jonas Vailokaitis]],

** 1917 – [[1918]] m. [[Mykolas Krupavičius]],

* Lietuvoje:

** 1917 – [[1919]] m. – [[Aleksandras Stulginskis]],

** 1919 – [[1923]] m. – Mykolas Krupavičius,

** 1923 – [[1925]] m. – P. Karvelis,

** 1925 – [[1926]] m. – [[Antanas Šmulkštys]],

** 1926 – [[1927]] m. – Mykolas Krupavičius,

** 1927 – [[1936]] m. – [[Leonas Bistras]],

* užsienyje:

** [[1946]] – [[1950]] m. Mykolas Krupavičius,

** 1950 m. P. Vainauskas.

Lietuvoje tiek krikščionių demokratų judėjimas, tiek '''Lietuvos krikščionių demokratų partija''' veiklą atnaujino [[1990]] m. [[sausio 28]] d. Krikdemai dalyvavo keliose valdančiosiose koalicijose ir vyriausybėse. [[1992]] m. rinkimuose į Seimą pasirodė gana sėkmingai, tapdama rimta politine jėga. Daugiausia rinkėjų balsų krikščionys demokratai gavo kaimiškose vietovėse. Vėliau krikščionių demokratų partija keletą kartų skilo ir jungėsi su kitomis partijomis ir šiuo metu pirminiu pavadinimu nebeegzistuoja. Lietuvos krikščionių demokratų partija ir '''Krikščionių demokratų sąjunga''' (KDS) savo bendrame suvažiavime [[2001]] m. [[gegužės 12]] d. priėmė nutarimą dėl partijų susijungimo. Partija pasivadino „[[Lietuvos krikščionys demokratai]]“ (LKD).