Lietuviškas vakaras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 8:
== Sąjūdžio skirstymas ==
Teatro istorikas [[Vytautas Maknys]] skiria tris to sąjūdžio tarpsnius:
* Lietuvių išeivių teatras, veikęs [[JAV]], [[Mažoji Lietuva|Mažojoje Lietuvoje]], [[Peterburgas|Peterburge]], [[Ryga|Rygoje]] ir kitur;
* Slapti lietuviškieji vakarai – vakarų, vykusių pačioje Lietuvoje tarpsnis;
* Vieši lietuviškieji vakarai – po [[Spaudos draudimas|spaudos draudimo]] panaikinimo neišblėsęs teatro sąjūdis, daugiausiai inicijuotas įvairių meno draugijų: Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kt.
==Slapti lietuviškieji vakarai Lietuvoje ir išeivijoje==
Eilutė 18:
[[Vaizdas:Klojimas, 2007-04-21.jpg|thumb|250px|Klojimuose vykdavo slapti vakarai. Klojimas past. XIX a. II-oje pusėje, Utenos raj.]]
Slaptus vakarus Lietuvoje pradėta rengti [[XIX a.]] paskutiniame dešimtmetyje. Jie buvo susiję su [[JAV]], [[Sankt Peterburgas|Peterburge]], [[Ryga|Rygoje]], [[Rytų Prūsija|Rytų Prūsijoje]] rengiamais lietuvių vakarais. Iš spaudos ar asmeninių kontaktų buvo plačiai žinoma apie lietuvių išeivių teatrą.
Nemažą poveikį slaptai lietuvių scenai turėjo rusų, lenkų, o ypač latvių teatras. Latvių organizuotumas, susiklausymas, drausmingumas lietuviams imponavo. Lietuvių laikraščiai dažnai parašydavo apie latvių teatro laimėjimus, dažnai primindavo, kad ir lietuviams reikėtų pasiekti jų pavyzdžiu. Tačiau Lietuvoje rengti vaidinimus, kaip ir dirbti bet kokį visuomeninį ar kultūrinį darbą, buvo uždrausta. [[Muravjovas|Vilniaus generalgubernatorius]] važinėjo net į [[Sankt Peterburgas|Peterburgą]] ir į [[Ryga|Rygą]] rūpindamasis, kad ir ten būtų uždrausta organizuoti lietuviškuosius vakarus ir apribota lietuvių draugijų veikla.
===Pirmieji slapti vaidinimai Panemunėlyje===
Vieni pirmųjų slaptų vaidinimų Lietuvoje buvo surengti [[Panemunėlis|Panemunėlyje]]. Čia [[1872]] m. apsigyveno kunigas [[Jonas Katelė]] ir pradėjo plačią šviečiamąją veiklą. Nebuvo lietuviškų mokyklų, todėl jis pats mokė lietuviško rašto bei [[Liaudies daina|liaudies dainų]], pramokusiems įsakė kitus mokyti.
[[Vaizdas:jonas_katele.jpg|thumb|250px|Kun. Jonas Katelė, pirmųjų lietuviškų vakarų organizatorius]]
[[Panemunėlis|Panemunėlyje]] [[XIX a.]] paskutiniojo dešimtmečio pradžioje susikūrė „Žvaigždės“ draugija, kurios tikslas, kaip ir kitų to meto draugijų, buvo švietimas. Draugija, vadovaujant kunigui [[Jonas Katelė|Jonui Katelei]], platino lietuvių spaudą, rinko [[tautosaka|tautosaką]], rengė slaptus vaidinimus.
Pirmas slaptas vaidinimas [[Panemunėlis|Panemunėlio]] apylinkėse įvyko [[1893]] m. [[Naujikai|Naujikuose]]. Buvo vaidinama [[Vaižgantas|Vaižganto]] pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Slaptieji vaidinimai dažniausiai buvo rengiami Naujikuose arba Panemunėlio dvaro daržinėje, bet pasitaikydavo jų ir sodžiuose. Žiūrovai būdavo leidžiami į vaidinimus nemokamai. Spektaklių išlaidas apmokėdavo pats [[Jonas Katelė]]. Slaptųjų vakarų rengėjai – [[režisierius|režisieriai]] Panemunėlyje buvo keli: Juozas Kubilius, Juozas Otas Širvydas, K.Keniškis, Juozas Katelė.
Panaikinus [[spaudos draudimas|spaudos draudimą]], tas pats „Žvaigždės“ vaidintojų būrelis iš pradžių slaptus, vėliau viešus spektaklius pradėjo rengti ne tik [[Panemunėlis|Panemunėlyje]], bet ir kaimyninėse vietovėse. Netoli Panemunėlio aktyviai veikė [[Kamajai|Kamajų]] vaidintojų kolektyvas. Jį [[1903]] m. subūrė studentas Jurgis Smalstys-Smolskis. Gana anksti vaidinti pradėta ir kaimyniniame [[Kupiškis|Kupiškyje]]. Čia beveik visa jaunuomenė buvo raštinga, nes [[knygnešiai]] šioje apylinkėje paskleisdavo daug spaudos.
[[1898]] m. suvaidinta [[Vaižgantas|Vaižganto]] pjesė „Nepadėjus ner ko kasti“, [[Antanas Vilkutaitis|Keturakio]] „[[Amerika pirtyje]]“ ir kt. Mokslininkų suskaičiuota, kad Lietuvoje buvo vaidinama daugiau kaip 200 vietų. Daugiausia vaidinta Rytų Lietuvoje (Panevėžio, [[Ukmergė]]s, [[Švenčionys|Švenčionių]] pavietai), rytų aukštaičių veiklos centras buvo [[Panevėžys]]. Taip pat dažniau buvo vaidinta [[Anykščiai|Anykščiuose]], [[Utena|Utenoje]], Rokiškyje. Nemaža vaidinimų suorganizuota vidurio Lietuvoje ([[Kaunas]], [[Šiauliai]] ir jų apylinkės), [[Žemaitija|Žemaitijoje]], [[Užnemunė]]je. Vilniaus apylinkėse ir apskritai pietryčių Lietuvoje lietuviškų vakarų buvo rengiama žymiai mažiau, tad galima suprasti kiek jie buvo populiarūs šiaurės rytų Lietuvoje ir [[Užnemunė]]je.
Eilutė 40:
[[Vaizdas:Amerikapirtyje.jpg|thumb|300px|Pirmojo lietuviško vaidinimo „[[Amerika pirtyje]]“ afiša ir organizatoriai]]
Išplitus slaptiems vakarams, išaugus teatrinei lietuvių veiklai, buvo pradėta ieškoti galimybės vaidinti viešai. Pirmasis viešas lietuviškas vakaras, turėjęs didelę reikšmę tolesnei lietuvių teatro raidai buvo surengtas [[1899]] m. [[rugpjūčio 20]] d. [[Palanga|Palangoje]].
Lietuvių inteligentijos sumanymu, vietinio palangiškio, kultūros veikėjo [[Liudas Vaineikis|Liudo Vaineikio]], taip pat kitų inteligentų: [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė|Gabrielės Petkevičaitės-Bitės]], [[Povilas Višinskis|Povilo Višinskio]], [[Augustinas Janulaitis|Augustino Janulaičio]], entuziastingai netoli [[Palangos tiltas|Palangos tilto]], patiems rengėjams vaidinant, parodytas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Lietuvoje – Keturakio pjesė „Amerika pirtyje“.
Pagal Lietuvos administracinį suskirstymą XIX a. pabaigoje Palanga priklausė [[Kuršo gubernija]]i, tad šioje gubernijoje negaliojo tokie drastiški spaudos ir kultūrinės veiklos draudimo įstatymai kaip [[Vilniaus gubernija|Vilniaus]], [[Kauno gubernija|Kauno]], [[Suvalkų gubernija|Suvalkų]] gubernijose. Šis lietuviškas vakaras susilaukė didelio susidomėjimo tiek vietinių žiūrovų ir publikos, tiek caro valdžios [[žandaras|žandarų]].
Po Palangos vaidinimų panašūs vieši pasirodymai vyko [[Mintauja|Mintaujoje]] ir [[Liepoja|Liepojoje]]. Vieši vaidinimai Lietuvoje siekė didelio populiarumo. Carinė valdžia greitai ėmėsi įvairių represijų šiam procesui sustabdyti, bet nauji varžymai teatro entuziastų neveikė – Palangos vakaras padėjo ne tik plisti viešiems lietuviškiems vakarams, bet ir išaugti į masinį lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, intensyvinti politinę kovą.
[[XX a.]] pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje [[Rusijos imperija|Rusijos imperijoje]], brendo revoliucinė situacija, stiprėjo revoliucinės nuotaikos. Jos palietė ir Lietuvos teatrinį gyvenimą: revoliucingai nusiteikusi visuomenė dažnai panaudodavo spektaklius antivyriausybinėms demonstracijoms. Vėliau, dar prieš [[1905–1907 m. Rusijos revoliucija|1905-1907 m. revoliuciją]], pažangiųjų Rusijos imperijos jėgų įbaugintas, caras pradėjo daryti nuolaidų. [[1904]] m. [[gegužės 7]] d. buvo panaikintas lietuviškos [[spaudos draudimas]]. Pradėta mažiau varžyti kultūrinę lietuvių veiklą, taigi revoliucinis pakilimas, nemažai pakeitė viešąjį lietuvių gyvenimą. Vakarų organizatoriai bei vaidintojai pradėjo dirbti viešai, galėjo panaudoti savo organizacinius sugebėjimus, slaptuose vakaruose įgytą patirtį, kai kuriuos sceninio darbo įgūdžius.
Didelę reikšmę teatriniam gyvenimui turėjo viešai pradėjusių kurtis kultūrinių ir kitokių draugijų veikla. Šios draugijos, [[Vilnius|Vilniaus]] „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kitos, tapo vienos didžiausių [[XX a.]] pradžios viešų lietuviškųjų vakarų organizavimo iniciatorėmis. Pirmieji vieši vakarai susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio. Draugijų veikla virto ne tik savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis, viena iš pagrindinių visuomeninio bei kultūrinio darbo formų, bet [[XX a.]] antrame dešimtmetyje persiorganizavo į profesionalaus meno atlikimo kolektyvus ir organizacijas.
Eilutė 54:
==Organizatoriai ir vaidintojai==
Lietuviškųjų vakarų rengėjai, [[aktorius|aktoriai]] neturėjo teatrinio išsilavinimo, daugelis niekad nebuvo matę jokio spektaklio. Vakarų rengimas pirmiausia buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės visuomeninės veiklos formų. Grįžę atostogų, studentai ar vyresni mokiniai, organizuodavo valstiečius, sudarydavo vaidintojų trupę, kuri per vasarą paruošdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar [[bažnytkaimis|bažnytkaimiuose]]. Kiek vėliau atsirado žymūs jaunimo talkininkai kultūrinio darbo srityje – [[Pedagogas|mokytojai]]. Taigi dažniausiai lietuviškų vakarų sumanytojai, [[režisierius|režisieriai]] paprastai būdavo inteligentai, neretai – studentai, ir vaidindavo kartu su valstiečiais.
Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą – labiau išprusę sodiečiai, išdaigininkai, pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai bei dalyviai. Lietuviškų vakarų kūrėjai spektakliuose perėmė šeimos ir [[etnografija|etnografinių]] švenčių: [[vestuvės|vestuvių]], darbų pabaigtuvių, vakaronių, ir t.t. išryškėjusią improvizacijų, [[karnavalas|karnavalų]], persirengėlių tradiciją. Vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicijos keliu iš kartos į kartą perteikiant [[liaudies teatras|liaudies teatro]] palikimą.
Eilutė 68:
==Programa==
Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo ne tik vaidinimas, bet ir deklamacijos, vadinamieji „gyvieji paveikslai“, [[liaudies daina|liaudies dainos]], tautiniai [[šokis|šokiai]], [[Vokalinė muzika|vokalinė]] ir [[instrumentinė muzika]], kartais būdavo skaitomos paskaitos. Svarbiausioji programos dalis buvo vaidinimas (dažniausiai nedidelė pjesė), dainavimas ir deklamacijos. Tik žymiai vėliau didesniuose miestuose, kuriuose išaugo specialios [[teatras|teatro]] draugijos, sugebėjusios pastatyti stambius veikalus, programą sudarydavo tik vaidinimas. Tačiau teatro, dainos bei muzikos draugijos dažnai statydavo nedidelius veikalus, prie kurių prijungdavo deklamacijas, dainas ir pan.
[[Vaizdas:Pirmojidaina.jpg|thumb|400px|Pirmoji Lietuvos [[dainų šventė]] Kaune, 1924 m.]]
Miestuose būdavo ruošiami choro ir instrumentiniai bei vokaliniai [[koncertas|koncertai]] be vaidinimų. Kaimo lietuviškuosiuose vakaruose paprastai ruošiama sudėtinė programa: po pjesės būdavo deklamuojamos [[Maironis|Maironio]], [[Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]], [[Vincas Kudirka|Vinco Kudirkos]] ir kitų poetų eilės.
Viena mėgstamiausia lietuviškų vakarų programos dalis – „gyvieji paveikslai“. Jų pradininkas bei uoliausias statytojas buvo dailininkas [[Antanas Žmuidzinavičius]]. Šį teatrinį žanrą kūrė žmonių grupė ar vienas vaidintojas. Paveikslų tematika buvo plati ir įvairi (pvz.: „Gedimino laidotuvės“, „Šienpjūviai“, „Vaidilutės prie aukuro“, „Lietuviai senovėje, baudžiavai esant“ ir kt.), statomi tam tikrame fone, su atitinkama dekoracija, atlikėjų grupės dekoratyviai apšviečiamos. „Gyvuosius paveikslus“ savo scenose rodė daugiausia didesnių miestų teatrinės draugijos, kurios turėjo gerą apšvietimą, dailininką dekoratorių, bei kitas reikalingas sąlygas ir išteklius.
[[Daina|Dainos]] buvo būtina kiekvieno lietuviško vakaro programos dalis, net viena iš svarbiausiųjų, labiausiai visų mėgstama bei laukiama. Retas lietuviškas vakaras praeidavo be dainų, ir tai tik tada, kai dėl kurių nors priežasčių nebūdavo galima suorganizuoti [[choras|choro]]. Sudaryti chorą ir jį tinkamai paruošti, bei su juo pasirodyti savo apylinkėse stengėsi ne tik žymesnieji [[Lietuvos miestai]], bet ir beveik kiekvienas [[bažnytkaimis]].
Žymiausi lietuviškų vakarų chorų vadovai, ištobulinę šį dainos ir teatro žanrą, paskatinę lietuvių [[dainų šventė]]s atsiradimą: [[Stasys Šimkus]], [[Juozas Tallat-Kelpša]], [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis]], [[Juozas Naujalis]], [[Vincas Nacevičius]], [[Mykolas Leškevičius]].
==Šaltiniai==
* [[Vytautas Maknys]]. ''Lietuvių teatro raidos bruožai''. Vilnius, 1972.
[[Kategorija:Lietuvos teatras]]
| |||