Levas Vladimirovas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S wiki sintakse 2 |
S wiki sintakse 3 |
||
Eilutė 3:
== Biografija ==
Gimė [[Peterburgas|Peterburgo]] politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo ir stomatologės [[bajorai (luomas)|bajoraitės]] Stefanijos Daujotaitės šeimoje. Senelis iš tėvo pusės, Telšių gydytojas, tolstojininkas – davė vaikaičiui [[Levas Tolstojus|Levo Tolstojaus]] vardą ir visam gyvenimui įdiegė meilę šio rašytojo kūrybai. Romaną „Karas ir taika“ Levas buvo perskaitęs keliolika kartų, be to, ir paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė [[lietuvių kalba|lietuvių]], [[rusų kalba|rusų]], [[anglų kalba|anglų]], [[vokiečių kalba|vokiečių kalbomis]], skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau [[1923]]–[[1924]] m. talkino [[Šiauliai|Šiauliuose]] motinos įkurtoje bibliotekoje-skaitykloje. Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 6000 knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis.
[[1932]]–[[1936]] m. [[VDU|Vytauto Didžiojo universitete]] studijavo anglų ir vokiečių kalbas bei pedagogiką. Jam dėstė [[Vosylius Sezemanas]], [[Levas Karsavinas]], [[Mykolas Romeris]], [[Vincas Krėvė]], [[Balys Sruoga]], [[Vaclovas Biržiška]]. [[1937]]–[[1940]] m. Kauno ir [[VU|Vilniaus universitetuose]] studijavo ekonomiką, studijas baigė [[1946]] m. [[1941]]–[[1945]] m. [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] dalyvis, 16-osios lietuviškos šaulių divizijos karininkas, mūšiuose buvo sunkiai sužeistas.
[[1945]]–[[1948]] m. Valstybinio plano komisijos [[švietimas|švietimo]], [[kultūra|kultūros]] ir mokslo skyriaus viršininkas, kreipėsi į valdžios įstaigas, siūlydamas pradėti rengti bibliotekų specialistus, įkurti Vilniaus bibliotekinį technikumą ir bibliotekininkystės specialybę Vilniaus universitete. 1948 m. pakviečiamas dėstyti Vilniaus universitete, kartu jam patikima vadovauti universiteto mokslinei bibliotekai. [[1948]]–[[1993]] m. (su [[1964]]–[[1970]] m. pertrauka) Vilniaus universiteto dėstytojas, [[1952]]–[[1964]] m. Bibliotekininkystės, [[1970]]–[[1973]] m. Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedros vedėjas, ją padalijus, [[1973]]–[[1987]] m. Mokslinės informacijos katedros vedėjas. Istorijos mokslų kandidatas (1965 m.), nostrifikuotas socialinių mokslų daktaras (1993 m.), profesorius ([[1980]] m.).
Be to, 1948–1964 m. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, dvi kadencijas [[1964]]–[[1967]] ir 1967-1970 m. JT [[Dagas Hamaršeldas|D. Hameršeldo]] bibliotekos [[Niujorkas|Niujorke]] direktorius. Jo iniciatyva ir jam vadovaujant JTO bibliotekoje buvo atlikta svarbių pertvarkymų ir reikšmingų naujų darbų.
Eilutė 15:
[[1966]]–[[1977]] m. dalyvavo Tarptautinės bibliotekų asociacijos federacijos (IFLA) darbe. 1970–1973 m. šios organizacijos bibliotekininkų rengimo sekcijos sekretorius, [[1972]] m. federacijos Bibliotekininkystės mokyklų sekcijos pirmininko pavaduotojas, 1973–1977 m. pirmininkas. [[1975]] m. vieną šios sekcijos posėdžių savo iniciatyva surengė Vilniuje.
Nuo 1970 m. Vilniaus universitete dėstė bibliotekų, knygos istorijos, [[informatika|informatikos]], [[JAV]] bibliotekų kursus ir kitas disciplinas. Vadovavo daugiau kaip 10 kandidatinių disertacijų, kelis dešimtmečius buvo mokslo darbų „Bibliotekininkystė ir bibliografija“ , „Knygotyra“ , Knygų rūmų leidinių atsakinguoju redaktoriumi ar redkolegijos nariu.
== Knygų medžiotojas ==
Vienas didžiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, vadovaujamos L.Vladimirovo, rūpesčių buvo susigrąžinti [[caras|carų]] į [[Rusija|Rusiją]] iš Lietuvos išvežtas knygas ir muziejines kolekcijas. Vilniaus universitetui kadaise priklausiusių knygų ir muziejinių vertybių ieškojimas ir grąžinimas vyko daugiausia [[1955]]–[[1958]] metais. Iš įvairių Rusijos ir Ukrainos miestų ([[Maskva|Maskvos]], [[Leningradas|Leningrado]], [[Kijevas|Kijevo]], [[Charkovas|Charkovo]], [[Odesa|Odesos]], [[Lvovas|Lvovo]]) bibliotekų jo dėka buvo grąžinta Lietuvai apie 15-18 tūkstančių retų knygų, tarp jų [[Martynas Mažvydas|M.Mažvydo]] ir [[Mikalojus Daukša|M.Daukšos]] katekizmai. Ne be pagrindo vieno vokiečio straipsnyje L.Vladimirovas buvo vaizduojamas kaip romantiškas nuotykių ieškotojas ir vadinamas knygų medžiotoju iš Vilniaus.
1956 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje lankęsis ukrainietis prof. Borovojus užsiminė vienoje Odesos bibliotekų matęs Mažvydo [[1547]] m. „Katekizmą“. [[1997]] m. [[gegužės 7]] d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ L.Vladimirovas pasakojo, kad sužinojęs, jog Odesos universiteto retų spaudinių skyriaus vedėja yra žydė, į Odesą pasiuntė tos pačios tautybės savo asistentę, kuri greitai surado bendrą kalbą su skyriaus vedėja. Dar reikėjo [[Antanas Sniečkus|A.Sniečkaus]] skambučio Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui. Jei ne L.Vladimirovas, galbūt 1997 m. M.Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų jubiliejų būtume minėję neturėdami pirmosios lietuviškos knygos originalo.
Eilutė 29:
== Niujorke ==
L. Vladimirovo vadovaujama JTO biblioteka pradėjo vykdyti savo dokumentinės informacijos kompiuterizavimo programą ir per tuos kelerius metus įspūdingai ją išplėtojo. Įdiegtos įvairios mechanizavimo ir automatizavimo naujovės. Vienas iš svarbių bibliotekos vadovo nuopelnų buvo JTO dokumentų depozitinių bibliotekų plėtimas.
Pradėjęs darbą Dago Hamaršeldo bibliotekoje, L. Vladimirovas susipažino su JTO depozitinių bibliotekų sistema. Tuo metu buvo manoma, kad TSRS nebūtina steigti naujas depozitines bibliotekas, kurios tarptautinių organizacijų dokumentus ir kitus leidinius padarytų prieinamus didesniam gyventojų skaičiui, nes JTO ne visada pritarė Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politikai. JTO bibliotekos direktoriui L. Vladimirovui teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų išplėstas JTO depozitinių bibliotekų skaičius TSRS. Nepaisant Užsienio reikalų ministerijos biurokratų pasipriešinimo, Lietuva vienintelė iš Sovietų Sąjungos respublikų (išskyrus Ukrainą ir Baltarusiją, kurios buvo JTO narės) [[1965]] m. [[birželio 17]] d. gavo teisę turėti JTO dokumentų depozitinę biblioteką. Vilniaus universiteto biblioteka buvo pripažinta depozitine visam TSRS Pabaltijo regionui, todėl pagerbiant profesoriaus atminimą [[2000]] m. JTO depozitinei skaityklai suteiktas Levo Vladimirovo vardas.
Eilutė 40:
== Bibliografija ==
L. Vladimirovas Lietuvoje ir užsienyje paskelbė daugiau kaip 350 mokslinių straipsnių. Pagrindinės mokslo tiriamosios veiklos kryptys: mokslo ir kultūros, knygos ir bibliotekininkystės veiklos istorija, bibliotekinės ir informacinės veiklos modernizavimas, bibliotekų kadrų rengimas.
Svarbesni darbai:
* Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas ([[1958]] m.),
* Vilniaus universiteto istorija ([[1976]]–[[1979]] m., t. 1–3, [[1981]] m. kartu su kitais autoriais gavo respublikinę premiją).
* Knygos istorija (1979, perdirbtas leidimas rusų kalba [[1988]] m.),
* [[Ivanas Fiodorovas]] kultūros raidoje ([[1983]] m.),
* Pranciškus Skorina: Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas ([[1992]] m.),.
* Vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos Lietuvoje (iki [[1800]] m.) ,
* Knygos prekybos [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje]] XVIII amžiuje metmenys,
* Lietuvos bibliofilija XIX amžiuje ,
* Lietuviška protestantų knyga Lietuvos ir pasaulio bibliotekose,
* Raštai (2000 m.).
[[Kategorija:Lietuvos mokslininkai|Vladimirovas Levas]]
| |||