Lagranžo taškas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 2
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S wiki sintakse 3
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Lagrange points.jpg|thumb|300px|Lagranžo taškai tarp Saulės ir Žemės]]
'''Lagranžo taškai''' yra padėtys tarp dviejų, vienas aplink kitą besisukančių kūnų ([[Žemė]]s ir [[Mėnulis|Mėnulio]], [[Saulė]]s ir Žemės), kuriuose trečiasis mažos masės objektas (tarkim, kosminis laivas) gali neribotą laiką išbūti nenaudojant jokių papildomų jėgų jo padėčiai stabilizuoti. Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacijos jėgos kompensuojasi, todėl ten esančio objekto padėtis jų atžvilgiu nesikeičia.
 
Lagranžo taškus apie 1772 m. matematiškai atrado žymus italų – prancūzų kilmės matematikas ''[[Joseph Louis Lagrange]]''.
 
Matematiškai galimi penki Lagranžo taškai, tačiau pirmieji trys (L1-L3) yra nestabilūs: nežymus nukrypimas nuo taško padėties gali ir nesukurti atgal į tašką grąžinančių jėgų. Tačiau galimos stabilios [[orbita|orbitos]] aplink šiuos taškus.
 
Priklausomai nuo kūnų masių santykio, taškai L4 ir L5 gali būti ir stabilūs. Jie stabilūs, jei didesniojo ir mažesniojo kūnų masių santykis (M<sub>1</sub>/M<sub>2</sub>) yra didesnis nei 24,96. Tai teisinga Saulės – Žemės bei, iš dalies, Žemės – Mėnulio poroms.
 
Žinoma pseudomokslinė teorija, jog taške L2 už Mėnulio yra [[Lilita (mėnulis)|Lilita]]. Į žemiau Mėnulio esantį tašką L1 kartais iškeliami dirbtiniai palydovai. Žemės – Saulės L1 taip pat naudojamas kaip ideali vieta Saulę stebinčioms [[observatorija|observatorijoms]]. Saulės – [[Jupiteris (planeta)|Jupiterio]] L4 ir L5 taškuose skrieja vadinamoji [[Trojos asteroidai|Trojos asteroidų grupė]]. [[Saturnas|Saturno]] palydovai [[Tetija (palydovas)|Tetija]] ir [[Dionė (palydovas)|Dionė]] L4 ir L5 taškuose turi mažesnius palydovus [[Telesta (palydovas)|Telestą]] bei [[Kalipsė (palydovas)|Kalipsę]] ir [[Elenė (palydovas)|Elenę]] bei [[Polideucę (palydovas)|Polideucę]].
 
[[Kategorija:Dangaus mechanika]]