Kūlgrinda: Skirtumas tarp puslapio versijų

Bene daugiausiai duomenų apie [[Sietuva|Sietuvos]] kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas [[Liudvikas Kšivickis]], kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: „Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vėžimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei“ (L. Kšivickis Žemaičių senovė, 1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio [[Medvėgalis|Medvėgalio]], [[Paršpilis|Paršpilio]] ir [[Šiuraičiai (Rietavas)|Šiuraičių]] pilių įgulas, atkarpų.

Apie šį žmogaus rankų kūrinį [[Česlovas Kudaba]] rašė: „Sietuvos Kūlgrinda – didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Neveltui (…), pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis, Sietuvos pelkės gylis 5–7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!“. L. Kšivickio teigimu, kūlgrindos akmenys metai iš metų vežti žiemą ant pelkės ledo, pavasarį nugrimzdavę – tokiu būdu suformuotas povandeninio kelio pylimas ir grindinys.

Veikiausiai, šios kūlgrindos įrengtos [[žemaičiai|žemaičių]] ir [[kuršiai|kuršių]] kovų su [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių]] ir [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių ordinais]] laikotarpiu: XIII–XIV a. kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), dar labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto [[piliakalnis|piliakalnių]], [[alkakalnis|alkakalnių]] ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: [[Kernavė]]je, prie [[Medvėgalis|Medvėgalio]], per [[Biržulis|Biržulio]] pelkynus ir kitur.