Karmelitai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Karmelitai''' – bendras dviejų [[katalikybė|katalikiškų]] vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas. Karmelitai gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Šio ordino moterys vienuolės vadinamos [[karmelitės|karmelitėmis]]. Pavadinimas kilęs nuo [[Karmėlio kalnas|Karmelio]] kalno.

* Nekaltosios Mergelės Marijos brolių karmelitų [[kongregacija]] ({{lot|Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI}}) – sirų–malabarų krypties karmelitų dvasingumo vienuolija, veikianti [[Indija|Indijoje]]. 2002 m. ji jungė 2199 narius (iš jų 1354 kunigus) 317 būstinių.

Karmelitai, pradėję vadovauti moterų [[beginė|beginių]] sąjungoms, lėmė Karmeličių vienuolynų atsiradimą. Vadovaudamasis [[popiežius|popiežiaus]] [[Mikalojus V|Mikalojaus V]] 1452 m. [[bulė|bule]] karmelitų generolas Jonas Sorethas įkūrė 5 seserų [[vienuolynas|vienuolynus]].

[[Šv. Kryžiaus Jonas|Šv. Kryžiaus Jonui]] ir [[Šv. Teresė Avilietė|Šv. Teresei Avilietei]] XVI a. reformuojant karmeličių ordiną atsirado '''basosios karmelitės'''. Per trumpą laiką šv. Teresė [[Ispanija|Ispanijoje]] įkūrė 17 vienuolynų. Reforma išplito už Ispanijos ribų ir pasiekė: [[Italija|Italiją]] - [[1590]] m., [[Prancūzija|Prancūziją]] - [[1604]] m., [[Belgija|Belgiją]] - [[1607]] m. Dabar ordinas yra 81 pasaulio valstybėje, jį sudaro apie 13 tūkstančių basųjų karmeličių.

Ordinas buvo įkurtas XII a. viduryje per [[kryžiaus žygiai|kryžiaus žygį]] į Šventąją žemę. Vienuoliai apsigyveno prie [[Šventas Elijas|šv. Elijo]] šaltinio ant [[Karmelio kalnas|Karmelio]] kalno. Ordino įkūrėju laikomas kryžiuotis iš Kalabrijos Bertoldas, kurio prašymu [[Jeruzalė]]s patriarchas [[Albertas]] 1214 m. sudarė vienuoliškus nuostatus, pasižymėjusius ypatingu griežtumu – karmelitai turėjo gyventi atskirose [[celė]]se, nuolat melstis, laikytis griežtų pasninkų, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką laikytis tylos.

Kai kryžiuočiai buvo įveikti, ordinas buvo priverstas emigruoti į Europą. Vienuolynai buvo įkurti [[Kipras|Kipre]], [[Sicilija|Sicilijoje]], o taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

1247 m. [[popiežius]] [[Inocentas IV]] karmelitams suteikė švelnesnę regulą ir jie prisijungė prie [[elgetaujantis ordinas|elgetaujančių vienuolių ordinų]] grupės.

Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Vėliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – [[šimtametis karas|šimtamečiu karu]], [[maras|maro]] epidemija, bažnyčios [[didžioji schizma|didžiąja schizma]]. Prasidėjo diskusijos dėl grįžimo prie griežto pirminio gyvenimo būdo. Buvo bandymai reformuoti Manto (XV a. pradžioje), Albos (XVI a. pradžioje) ir kt. vienuolynus, bet reformos nepasisekė ir nepavyko išvengti didžiosios [[reformacija|reformacijos]] krizės.

Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsivyravo didelių pokyčių tendencijos. [[Šv. Teresė Avilietė|Šv. Teresės Avilietės]] ir [[šv. Kryžiaus Jonas|šv. Kryžiaus Jono]] veikla sukėlė karmelitų ordino skilimą. Atsirado basieji karmelitai, paskelbę, kad jie grįžta prie pradinio [[Asketizmas|asketiško]] gyvenimo principų. Basųjų karmelitų ordinas buvo patvirtintas 1593 m.

XVIII a. gale karmelitų, kaip ir daugumos kitų vienuolijų, laukė dideli išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučiosios monarchijos atstovai, o per [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Didžiąją Prancūzų revoliuciją]] ordinas Prancūzijoje buvo visai išvaikytas.

XIX – XX a. abu ordinai pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.

Pirmos basosios karmelitės Lietuvoje pasirodė 1637 m. [[Vilnius|Vilniuje]]. Jos atvyko iš [[Liublinas|Liublino]] ([[Lenkija|Lenkijos]]). Vykstant karui su [[švedai]]s seserys 1655 m. pasitraukė į [[Moravija|Moraviją]] ir [[Vengrija|Vengriją]]. Į savo vienuolyną Vilniuje grįžo 1667 metais. Po 1865 m. sukilimo basųjų karmeličių [[vienuolynas]] [[Rusija|Rusijos]] buvo likviduotas. Visa bendruomenė, kurią sudarė 17 seserų, buvo perkelta į Vilniaus [[benediktinės|benediktinių]] vienuolyną, kuris caro įsakymu vėliau buvo nugriautas. Iš Lenkijos 1938 m. vėl atvykusios seserys įsikūrė Vilniuje, kur 10 seserų bendruomenė gyveno iki 1945 metų, kol baigėsi karas. Sovietams uždarinėjant vienuolynus, karmelitės pasitraukė į Lenkiją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. trys moterys kreipėsi į kardinolą [[Vincentas Sladkevičius|Vincentą Sladkevičių]], prašydamos padėti atkurti karmeličių vienuolyną Lietuvoje. [[Kardinolas]] pasiuntė laišką ordino generolui su prašymu pritarti ir padėti. Atvykus keturioms karmelitėms iš užsienio, 1994 m. [[Paštuva|Paštuvoje]] buvo atkurtas Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas.

* [http://www.ocd.pcn.net Oficiali basųjų karmelitų svetainė (Penkiomis kalbomis)]