Hikikomori: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Hikikomori''' ({{ja|引きこもり}}, „atsiskyrimas, izoliacija“) - [[japonų kalba|japonų kalbos]] terminas, apibūdinantis asmenis (paprastai vaikus, paauglius), kurie pasirinko atsisakyti socialinio gyvenimo ir siekia socialinės [[vienišumas|izoliacijos]].

Pagal Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministeriją hikikomori laikomas asmuo, kuris atsisako išeiti iš namų (su retomis išimtimis) daugiau nei šešių mėnesių laikotarpiui. Kai kurie hikikomori iš namų neišeina netgi kelis metus ar dešimtmečius. Dažnai izoliacija prasideda atsisakymu lankyti mokyklą.

Hikikomori reiškinys labiausiai paplitęs Rytų Azijoje - [[Japonija|Japonijoje]], [[Pietų Korėja|Pietų Korėjoje]], [[Taivanas|Taivane]], [[KLR|Kinijoje]], tačiau pasireiškia ir Vakarų šalyse. Atsiskyrimą lemia itin konkurencinga visuomenės hierarchija, sunkūs mokymo krūviai, netolerancija nonkonformistiškiems asmenims, ypač būdinga Rytų Azijoje. Atsiskyrėlis paprastai turi [[sociofobija|socialinę fobiją]], viešojoje aplinkoje kenčia [[ujimas|ujimą]], patyčias, nesugeba susidoroti su keliamais reikalavimais. Žmogus būna liūdnas, neturi draugų, tampa drovus, nekalbus.

Dėl nepakeliamo visuomenės spaudimo tokie žmonės dažnai atsiriboja nuo pasaulio užsidarę savo kambaryje ir dienas leidžia miegodami, žiūrėdami televizorių, naršydami internete, žaisdami kompiuterinius žaidimus, skaitydami knygas, klausydami muzikos. Hikikomori tampa visiškai priklausomi nuo juos išlaikančių tėvų. Hikikomori būdamas izoliacijoje vis labiau praranda [[socialiniai įgūdžiai|socialinius įgūdžius]], vis labiau vengia tarpasmeninių santykių. Dėl nutrauktų mokslų tokiems asmenims vėliau sudėtinga iš naujo integruotis į mokymąsi, o dėl darbo patirties neturėjimo - į darbo rinką.

Daugelis šeimų, turinčių hikikomori, tai slepia, nenorėdami užtraukti gėdos, visuomenės apkalbų, tačiau taip pat nežino kaip elgtis su vaiku ir dažnai palieka problemą likimo valiai.

* [[Socialinė fobija]]

* [[Agorafobija]]

* [[Meilės drovumas]]

* [[Depresija]]