Ginklo vamzdis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ginklo vamzdis''' - paprastai [[metalas|metalinis]] vamzdis, per kurį besiplečiančios dujos (paprastai degančio [[parakas|parako]], bet tai gali būti ir suspaustos dujos) išsviedžia (iššauna) [[sviedinys|sviedinį]], [[kulka|kulką]] ar [[šratas|šratų]] užtaisą.

Vamzdis paprastai būna metalinis. Pirmieji metaliniai vamzdžiai būdavo iš [[bronza|bronzos]], [[varis|vario]], [[žalvaris|žalvario]] ar [[geležis|geležies]], vėliau - [[plienas|plieniniai]]. Pirmųjų europinių patrankų vamzdžius darydavo iš geležinių juostų, kurias išilgai suvirindavo, kad susidarytų vamzdis, o iš išorės sutvirtindavo metaliniais žiedais, kurie sutvirtindavo vamzdį. Tačiau tokie vamzdžiai būdavo nelabai tvirti, todėl vėliau patrankų vamzdžius imta lieti iš vario, bronzos, žalvario (šie metalai lengvai liejami ir atsparūs [[korozija]]i). Senovės Kinijoje vamzdžius liedavo ir iš [[ketus|ketaus]].

<br />Kinijoje ir Indijoje kartais [[patranka]]s darydavo iš storų bambuko stiebų, kuriuose pragręždavo [[stiebas|bamblių]] pertvaras. Aišku, tokiomis bambukinėmis patrankomis buvo galima iššauti tik kelis kartus, po to tekdavo keisti vamzdį.

Šaunamojo ginklo vamzdis turi būti pakankamai tvirtas, kad atlaikytų jo viduje besiplečiančias dujas. Šūvio metu dujos stumia kulką ar sviedinį vamzdžiu tolyn. Tam, kad stūmimas būtų efektyvus, sviedinio ar kulkos skersmuo turi toks pat, kaip vamzdžio kanalo skersmuo. Subkalibrinį sviedinį supa specialus apvalkalas, kuris užsandarina tarpą tarp vamzdžio sienelės ir sviedinio.

Šratų užtaisas paprastai irgi neužpildo viso vamzdžio kanalo skerspjūvio, todėl tarp šratų ir parako užtaiso būna specialus sandarinantis [[veltinys|veltininis]] ar panašus kamštis.

Šūvio metu vamzdis iš vidaus pasidengia parako degėsiais, todėl vamzdžius tenka valyti. Valyti tenka ir todėl, kad parakų degimo produktai koroziškai aktyvūs ir ardo vamzdžio metalą. Vamzdžio vidinį paviršių neretai chromuoja, kad jis būtų labiau apsaugotas nuo korozijos.

Šaunant kulkos, šratai, sviediniai liečia vamzdžio vidinį paviršių, ir šis dėvisi. Vidinis paviršius ne tik dyla, bet jį veikia ir korozija, todėl vamzdžio vidinis paviršius būna pažeidžiamas, susidėvi [[graižtva|graižtvos]], dėl ko sviedinys prasčiau stabilizuojamas, ir šūvis būna mažiau taiklus. Pro padidėjusį tarpą tarp sviedinio (kulkos) ir vamzdžio (tiek graižtvinio, tiek lygiojo, be graižtvų) vidinio paviršiaus prasiveržia dujos, todėl mažėja šūvio nuotolis.

Ankstyvieji šaunamieji ginklai būdavo užtaisomi pro vamzdžio laibgalį. Tai būdavo ilga, įgudimo reikalaujanti procedūra - pirma pildavo parako užtaisą, po to - dėdavo kamštį, didinantį sandarumą, ir pabaigoje - įkišdavo kulką ar įpildavo šratus. [[Švinas|Švininę]] kulką paspausdavo grūstuvu, kad ši kiek susiplotų ir sumažintų tarpą tarp kulkos ir vamzdžio sienelės. Švininius šratus pridengdavo dar vienu kamščiu, kad šratai neišbirtų palenkus vamzdį. Patrankos užtaisinėjamos būdavo irgi panašiai.

<br />Ėmus naudoti šovinius ir užtaisinėti pro vamzdžio drūtgalį padidėjo tiek užtaisymo sparta, tiek ir visa [[šaudymo sparta]]. Užtaisant pro drūtgalį prireikė sukurti užraktą - įtaisą, kuris uždaro drūtgalį ir neleidžia pro jį šūvio metu išsiveržti parako dujoms. Atsirado galimybė kurti savitaisius ir automatinius ginklus.